Atsiprašau, kad taip dažnai rašau, bet turiu dar šiek tiek pasipasakoti, nes visko tiek daug nutiko, kad jau galvoje mirksi lemputės, įspėjančios apie antrojo lygio smegenų ištinimą. Nežinau, koks būna pirmo ar trečio lygio, bet man mirksi antro. Ir nežinau, ar tai rimta, ar ne, bet devynių menesių pertrauka tikrai ilgas laiko tarpas. Pamenu ankstesnis įrašas buvo po dviejų mėnesių pertraukos, ir tai man atrodė nerealiai daug. Ir surašyti įvykius iš eilės bus gana sunku, bet pasistengsiu rekonstruoti kaip įmanoma tiksliau.

Daržovių lazanija - pamiršta. Nedaug, tiesa pasakius, aš jų išbandžiau, bet nusprendžiau, kad geriau jau kepti tai, ką moki ir kas skanu nei atvirkščiai. Neskanu man, nors tu ką.

O štai su Tiramisu reikalas visai kitas. Mascarpone, ladyfingers ir kiti produktai nebedinginėja iš parduotuvių lentynų, receptas „išdirbtas” iki tiek, kad norisi tik plakti, plakti, o paskui maišyti ir maišyti. Ir skanu, ir gera, ir ramu. Kaip ir su lazanija. Jokio skubėjimo, galvojimo išeis ar ne, tiesiog ramus darbas. Be to, Tamaros pasakymas, kad desertai nemėgsta skubėjimo, buvo višiskai teisingas.

Dar vienas smagus įvykis - pažintis su argentiniečiu, mano draugo Andriaus draugu, kuris buvo atvykęs į Vilnių darbo reikalais. Jau seniai mano galvoje kirbėjo Gazpacho. Žinau, kad tai ispaniška, o ne itališka sriuba, bet mes niekada labai ir nežadėjome gaminti išskirtinai itališkus patiekalus, nors pagrindiniai patiekalai - pasta ir lazanija, lyg ir diktuoja tą kryptį. Taigi aš kelis kartus minėjau Andriui ir kitiems, kad jei sužinos ar sutiks, kas galėtų parodyti kaip šią sriubą pagaminti, būtinai man pasakytų. Ir štai tau kad nori, vieną praėjusios vasaros vakarą ateina dviese. Sako va, prašei, tai ir atvedžiau. Tiesiai iš Argertinos.

Aš labai atsiprašau, bet pamiršau to šefo vardą. Bet ne tame esmė. Sutarėme, kad ryte jis ateis ir parodys kaip viską daryti. „It‘s simple” sako. Žinote, kiek kartų aš tą „čia juk lengva” esu girdėjęs? Nuo vaikystės, kai močiutė sakydavo, kad „čia juk tik truputį grietinytės, truputį sviestuko ir viskas”. Dar pamenu, kad tik parduotuvėje prisiminiau, jog nepadarėme produktų sąrašo, todėl viską sriubai supirkau iš atminties. Tik nepamenu iš kur ta atmintis atsirado. Neturėjo jos būti, nes niekad nebuvau gaminęs. Bet viskas, išskyrus raudono vyno actą tiko. Pasirodo reikėjo balto. Ir kas keisčiausia, jau kitą rytą ragavome tikrą Gazpacho. Buvo nerealu, gaila tik, kad visa tai įvyko vasaros pabaigoje, bet praktika šiai vasarai tikrai buvo gera. Praėjusią savaitę, nuo pirmųjų pavasario dienų, vėl pradėjau ją gaminti, vėl prisiminiau praėjusią vasarą, pirmąją Piccolo vasarą.

Dar vienas Gazpacho bandymas buvo su Anxton iš Ispanijos. Bet jau vėlyvą rudenį ir šis receptas nespėjo pasibūti ant meniu lentos, tačiau šią vasarą, kai bus karšta, gaminsiu Gazpacho kaip šaltą gėrimą - taip kaip geria jo namuose. Visiškai kitaip daromą, nors ir beveik iš tų pačių produktų. Tačiau su Anxton pažintis neapsiribojo vien tik sriuba. Dar laukia paella, bet ji greičiausiai nebus Piccolo meniu.

Luca. Italas, kurį pamačius tarpuduryje, Tadas pralinksmėja. Ir ne dėl to, kad jis praktiškai išgelbėjo lazanijos ragu receptą, pasakydamas, kad reikia dėti salierą, ir ne dėl to, kad padarėme skaniausius pasaulyje tortellini su jautiena ir prosciutto, prie kurių iki šiol dar neturiu tinkamiausio padažo, ir ne dėl to, kad vis planavome ir planavome kartu dirbti, bet vis aplinkybės susiklostydavo taip, kad likdavome savuose daržuose, bet dėl to, kad matai, kaip žmogui dega akys, kai kalbame apie maistą, apie restoranų kultūrą ir padėtį, apie svajones ir šiandieną.

Dar daug turiu papasakoti, bet jau akys žiūri į skirtingas puses. Einu pamiegoti, ryt iškepsiu lazanijų, lauksiu svečiuose, o vakare būtinai vėl pratęsiu, nes dar liko nepaminėta begalė svarbių Piccolo akimirkų.

Patiko (3)

Rodyk draugams