BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

2 metai ir 161 diena. Sekmadienio pusryčiai.

Per visą laiką nuo atsidarymo, Piccolo nedirbo nei vieną sekmadienį dėl kelių priežasčių. Pirmoji buvo poilsio poreikis, nes darbo krūvis tikrai nemenkas, todėl dirbti septynias dienas per savaitę tiesiog fiziškai neįmanoma. O antroji buvo mūsų religiniai įsitikinimai, kad sekmadieniais nereikia dirbti. Dažnai sulaukiame pasakymų, kad būtų smagu, jei restoranėlis dirbtų sekmadieniais, kad būtų smagu susitikti sekmadienio pietų su draugais, pabūti ir pavalgyti su šeima. ir juokaudamas ir rimtai atsakydavau, kad būtent dėl šios priežasties, kad smagu susitikti su draugais ir pabūti su šeima, mes ir nedirbame.

Laikas nuo laiko, su svečiais, su kuriais bendraujame artimiau, pajuokaudavome, kad imti ir atidaryti Piccolo sekmadieniais galėtų jie. Su savo meniu, patys gamindami ir aptarnaudami. Bet iki šiol viskas buvo juokų forma. Iki šiol. Antradienį, įpusėjus vakarienei, prieina prie manęs dažnas restoranėlio svečias Andrius ir sako: “šį sekmadienį norėtume kepti „čirvinius” blynus, o už blynus surinktus pinigus padovanosime jūsų vaikų rūbeliams”. Nustebau. Dažnai būna, kad apie kažką pašneki, bet tai ir lieka kalbomis, o čia pasiūlymas guli ant stalo. Negali nesutikti. Tik vieną salygą pakeitėm - pasitarę su broliu Arūnu, pinigus paprašysime perduoti šeimai, kuriai šiuo metu sunku, ir kuri šiuo metu neturi tokios galimybės užsidirbti, kokią turime mes. Po mano ligos ir vaikų gimimo, tikrai buvo sunki situacija, nes restoranėlis nedirbo beveik du menesius ir be artimųjų pagalbos Piccolo būtų uždarytas penkis kartus, tačiau dabar vėl viskas grįžo į savo vietas, vėl daug svečių ir viskas bus gerai.

Sutarę detales, nusprendėme, kad pusryčiai prasidės pusę dvyliktos ir tęsis iki pirmos po pietų. Vienuoliktą nulis nulis, Andriaus mergina Emilija jau lūkuriavo prie durų. Prasidėjo pasiruošimas pusryčiams. Keturios blynų keptuvės, keturi indai ryte, Andriaus mamos paruoštos blynų tešlos, indeliai įvairių uogienių ir džemų. Viskas atrodė ir buvo rimta. Rimtas buvo ir jaudulys, ir bandymas jį paslėpti, ir kavų darymas, ir blynų kvapas. Viskas. Buvo. Nerealu. Kelias akimirkas nuklydau į pačią Piccolo pradžią, į pirmuosius pietus ir vakarienes, prisimindamas savo jaudulį, kuris nedingo iki šiol. Nepakartojamas jausmas.

Ir to jausmo apimtas išėjau. Palikau naujuosius šeimininkus ir jų svečius vienus, kad jie pabūtų savaip. Grįžau tik į pačią pabaigą, kartu su Karolina ir vaikais. Suvalgėme kelis nerealaus skonio blynus, vėliau visi kartu sutvarkėme restoranėlį ir uždarėme duris iki antradienio. Buvo miela, gera ir nauja. Bet svarbiausia, kad buvo gera. Būtų smagu, jei tokie pusryčiai taptų tradicija, pavyzdžiui, kiekvieną paskutinį mėnesio sekmadienį.

Rodyk draugams

2 metai ir 105 diena. Prieskoniai iš Panaros ir vėl dažų kvapas.

Panara – kaimas Varėnos rajone, 4 km į šiaurės rytus nuo Liškiavos, kairiajame Nemuno krante. Seniūnaitijos centras. Yra Merkinės gimnazijos pradinis skyrius, biblioteka. Štai tokį aprašymą pateikia Vikipedija. O mano galvoje Panara asocijuojasi su Pilnų namų bendruomene. Iš vienos pusės su vyrų vienuolynu, o iš kitos - su ekologiškų prieskoninių žolelių ir vaistažolių ūkiu.

Pradžioje į Panarą su Karolina atvažiuodavome sekmadieniais. Šalia, Merkinėje, leidome daug laiko, ypač vasarą ir vieną kartą atvažiavus tai tapo savotišku įpročiu. Pripratau ir prie bendruomenės auginamų prieskonių ir arbatų. Iš priekonių stalčiuko pamažu iškeliavo parduotuvėje pirkti prieskoniai ir apsigyveno „panariniai“. O atsidarius Piccolo, makaronų priekoniai užėmė tvirtas pozicijas šalia baziliko ir rozmarino. Pamenu Karolinos reakcija, kai susidėjau namų prieskonius į dėžutę ir išnešiau į Piccolo, nebuvo pati geriausia, bet. Tiesiog taip reikėjo. Paskui jau pirkdavome prieskonius specialiai restoranėliui. Pamenu ir moters, parduodančios prieskonius reakciją. Sakydavau - man dešimt maišelių makaronų prieskonių. O ji kaip kaip? Dešimt? Bet apie Panarą ne rašyti ir ne skaityti reikia, o ten tiesiog nuvažiuoti, pabūti, tiesiog pabūti.

O mūsų lankytojai nuolat manęs klausdavo, kas čia taip kvepia, ką jūs čia dedate į sultinį ar į makaronus. Susidomėjimas buvo toks, kad nusprendžiau susitarti su Pilnų namų bendruomene ir pradėjome prekiauti jų prieskoniais mūsų restoranėlyje. Pora savaičių ir reikalas buvo išpręstas. Prieskoniai ir arbatos rado savo vietą restoranėlio lentynose, o aš džiaugiuosi galėdamas dalintis tuo, ką esame atradę. Daugiau apie bendruomenę www.pnb.lt , o daugiau apie ekologiško vaistažolių ūkio projektą http://www.pnb.lt/pnb_lt/content.php?page=projektai/mpp/index .

Dar vienas įdomus dalykas, atsiradęs visiškai netyčia – Piccolo salotų padažas. Kelis kart svečiai užsiminė, kad bandė pasidaryti tokį pat padažą, bet išeidavo tik panašus. Ir vieną dieną aš paėmiau ir padariau daugiau padažo, supyliau į mažą buteliuką ir padaviau vienai šeimai dovanų. Paskui dar kelis kart taip. O visai neseniai nusprendžiau, kad reikia pabandyti pradėti juo ir prekiauti. Taip pamažu gyva tampa ir mūsų idėja, kad žmonės, gali ne tik pas mus pavalgyti, bet patikusius skonius parsinešti ir į savo namus.

Štai tokių dalykų nutiko iki nusprendžiant padaryti pertrauką. O jos labai reikėjo, nes beveik po dvejų metų veiklos Piccolo jau turėjo šiek tiek atsinaujinti ir sekantį sezoną pradėti labiau pasiruošęs. Kalbu apie dažų kvapą, sklindantį nuo perdažytų sienų (tiesa, dažiau tik virtuvėjes zonoje ir vieną sieną salėje), perdažytų stalų ir baro, kuris pastaruoju metu gerokai „apsilaupė“. Dar virtuvėje atsiras naujos grindys, kurias bus lengviau prižiūreti ir bus patogiau ant jų stovėti, stalviršių šviestuvai, keli šaldytuvai ir dar vienas stalviršis. Žodžiu, Piccolo planas, laikui bėgant perdaryti virtuvę iš namų virtuvės į profi, žengia pirmus žingsnius.

Antras žinsnis bus rugsėjo viduryje, kai į Lietuvą, labai tikiuosi, atvažiuos Francesco. Italas, mano kaimyno Alessandro draugas, kuris norėčiau, kad taptų mūsų komandos nariu. Kadangi dar nieko tiksliai nežinau, todėl daug nieko ir nesakysiu, kad neprisikalbėčiau.

Atsidaryti norėčiau kuo greičiau, planas yra kitą savaitę. Bet kadangi artimiausiu metu tapsiu tėčiu, gali tekti atsidarymą atidėti keletui dienų.Tiesą pasakius, aš net neįsivaizdavau, kiek yra reikalų, susijusių su šeimos pagausėjimu. Taip jau būna, kai restorane dirbi pats ir keli pagalbininkai, tada šeimos gyvenimas labai glaudžiai siejasi su restorano gyvenimu. Tikiuosi, kad ateityje užaugsime tiek, kad restoranas galės priimti svečius ir tuomet kai Tadas veda vaikus į pirmą klasę, ar išvažiuoja atostogauti. Bet tam reikia šiek tiek laiko.

Rodyk draugams

2 metai ir 77 diena. Alyvuogių aliejinė.

Vėl, kaip ir Piccolo gimino pradžioje, norisi rašyti: „aš nežinau kaip viskas bus ir kas bus“. Bet faktas, kad Piccolo aliejinė įgavo pirmąsias užuomazgas. Kalbu apie alyvuogių aliejaus parduotuvėlę. Mh, restoranėlis, parduotuvėlė, dar koks viešbutukas… Vėliau. O dabar laikas leistis į aliejaus paieškas. Noriu, kad lentynose būtų po kiekvienos šalies, kiekvieno regiono gero aliejaus butelį. Procesas, įtariu, bus ilgas, nes šiai dienai nėra dar nei vieno. Bet nuo kažko juk reikia pradėti. Kaip ir Piccolo, aliejinę darysim lygiai tokiu pat principu kaip ir restoranėlį. Nulis. Bent jau toks planas. Jei kur pritūks, restoranėlis šiek tiek paskolins, bet aliejinė turi būti savarankiška. Manau, kad net ir už lentynų nuomą turi susimokėti.

Kodėl alyvuogių aliejinė? Kodėl, pavyzdžiui, ne sūrinė ar duoninė, ar dar kokia inė? Pirma, aš pastaruoju metu esu visiškai susižavėjęs alyvuogių aliejų įvairove, jų derinimu su skirtingais patiekalais ar atskirais produktais. Antra, alyvuogių aliejaus parduotuvėse pakankamai daug, bet net paskaitęs etiketę, nedaug ką apie jį sužinosi, o kas patartų nėra. Todėl aš noriu būti tuo patarėju. Ateini, o aš klausiu ką tu valgai ir pagal tai rekomenduoju vieną ar kitą aliejų. Tam jau ruošiuosi. Knygos ir kita, su aliejumi susijusi literatūra sėja derlių mano galvoje. Tikiuosi, kad po keliolikos metų, galesiu save pavadinti aliejininku, kuris jau žino šiek tiek, kad galėtų juo vadintis. Ir, matyt, svarbiausia, nes tai sveika ir niekaip nekenkia nei pačiam žmogui, nei aplinkai. Maistas su juo įgauna visiškai kitokį skonį. Sutrūkinėjo oda nuo karšto vandens – patepei ir viskas, rankytės kaip naujagimio. O ką jau kalbėti apie aliejaus degustavimo malonumą.

Žodžiu, mane tai veža. Kur nuveš pamatysim, bet jaučiu, kad bus neblogai.

Jei kas turit patikimų kontaktų iš alyvuogių ūkių ar kooperatyvų, būtinai pasidalinkite jais su mumis.

Šis įrašas buvo sukurtas 2011 metų kovo mėnesio 16 dieną. Bet taip jo ir nepaviešinau. Ir nesigailiu, nes per tą laiką idėja labai išsigrynino ir subrendo. Atsirado ir bandomųjų aliejų kolekcija, už kurią esu labai dėkingas mūsų draugams ir svečiams. Ypač Anxton už kontaktus Ispanijoje ir Audriui, kurio aliejai buvo patys pirmieji ir šiuo metu sudaro didžiąją dalį.

Rodyk draugams

Metai ir 351 diena. Komanda.

Šnekam toliau. Tik įsiterpsiu, kad ši diena buvo nereali. Kaip ten bebūtų, šventė yra šventė. Tiesa, ne visos moterys ją jau pripažįsta, tačiau man, gal čia šiek tiek vaikystės prisiminimai įtaką daro, bet kovo 8-oji yra šventė. Gal net svarbesnė už Šv. Valentino dieną. Ne tiek svarbesnė, kiek solidesnė. Su moters diena sveikinu Jus visas. Taip gražu buvo šįvakar restoranėlyje. Sėdi visi porelėmis, šnekučiuojasi.

Bandau dabar prisiminti praėjusį pavasarį ir vasarą, bet labai svarbių pokyčių nebuvo. Gal tik kasos aparato pakeitimas. Įmonei, įrengusiai senąjį POS kasos aparatą, gal tiksliau - apskaitos sistemą, mūsų susitarimas tapo nebenaudingas, o tuo pačiu ir man nebetiko paslaugų kokybė. Pasėdėjus ir pašnekėjus nusprendėme, kad laikas baigti pasirodymą. Teko pirkti naują kasos aparatą. Paskambinau į Italiją mūsų draugei Akvilei, pasiklausti, kokią apskaitos sistemą jie naudoja. Restoranas didelis, apie 200 vietų, maniau tikrai turės kažką rimto. Buvo net minčių patiems tapti įrangos tiekėjais. Net amo netekau, kai pasakė, kad pas juos stovi paprasčiausias kasos aparatas, sąskaitas neša rašytas ranka, o klientui apmokant išmuša čekį. Taip, tokiu pat kasos aparatu, koks pas mus naudojamas turguose ar nedidelėse parduotuvėse, be jokių įmantrybių. Pamenu, kad mums surašė ką valgėme ant lapelio, o pasirodo tokią sąskaitą pateikia visiems restorano lankytojams. Ir štai tada Karolina eilinį kartą pasakė auksinius žodžius, kad mums, turintiems 5 staliukus, tikrai pakaks paprasto aparatėlio. Prasidėjo paieškos, su nukrypimais ieškant panaudoto, bet galų gale nupirkome naują. Negana to, turintį ir restoraninį rėžimą. Žodžiu, pirkinys numeris vienas. Neturiu nei vienos pastabos dėl jo kokybės ar darbo, ar kad kažko dirbant tokiu būdu trūktų.

Taip prabėgo ir vasara. O atėjęs ruduo atvedė ir didesnį svečių srautą. Supratome tik vieną - taip, kaip dirbome praėjusią žiemą, šią tikrai nebepadirbsime. Kaip ten bebūtų, bet pradėti darbą aštuntą ryte ir baigti pirmą ar net antrą nakties, yra per daug. Pradžioje viskas suprantama, bet praėjus metams supratome, kad arba mums reikia dar vieno žmogaus, arba dar mėnuo ir užrakinsime duris visam laikui.

Taip po kelių mėnesių paieškų, mūsų komandą papildė Ieva. Pradžioje tvarkydavo restoranėlį tik vakarais, kai mes su Karolina išeidavome namo, vėliau pradėjo dirbti ir vakare, dabar jau ir šeštadieniais.

Na, o po kelių menesių prisijungė ir mano brolis Antanas. Luka sako, kad jis gražesnis už mane, todėl jam buvo patikėtas produktų tiekimas ir kiti su važinėjimu susiję reikalai, aš pats tokiu būdu, galiu daugiau dėmesio skirti virtuvei. Vėliau, kaip ir Ieva, Antanas pradėjo dirti ir vakarais bei kas antrą šeštadienį. Žodžiu šiuo metu Piccolo apkamšytas iš visų pusių.

Bet to negana. Šiuo metu ieškome stipraus virėjo man į komandą. Virėjo, kuris žiūrėtų į pasaulį pro rožinius akinius, norėtų dirbti Lietuvoje ir galėtų ranką nukirsti už neskanų maistą lėkštėje. Ir kuo stipresnis, tuo geriau. Aišku, aukšto lygio specui reikės daugiau mokėti, tačiau bus verta, nes jaučiu, kad trūksta dar vienų tvirtų ir darbščių rankų virtuvėje, kad restoranas būtų toks, kokį noriu matyti jį šiandien. Kai su tokiu žmogum susitiksime, greičiausiai vėl pats imsiuosi produktų tiekimo ir kitų reikalų, tačiau svarbiausia, kad Piccolo stiprėtų. Visomis prasmėmis. Chuck‘as Norris‘as sakė, kad kai išeis į pensiją, ateis pas mus ir viską sutvarkys, bet iki tol reikia dirbti patiems.

Ryt papasakosiu apie meniu naujienas, o poryt nepapasakosiu nieko.

Rodyk draugams

Metai ir 350 diena. Pasiilgau rašyti.

Atsiprašau, kad taip dažnai rašau, bet turiu dar šiek tiek pasipasakoti, nes visko tiek daug nutiko, kad jau galvoje mirksi lemputės, įspėjančios apie antrojo lygio smegenų ištinimą. Nežinau, koks būna pirmo ar trečio lygio, bet man mirksi antro. Ir nežinau, ar tai rimta, ar ne, bet devynių menesių pertrauka tikrai ilgas laiko tarpas. Pamenu ankstesnis įrašas buvo po dviejų mėnesių pertraukos, ir tai man atrodė nerealiai daug. Ir surašyti įvykius iš eilės bus gana sunku, bet pasistengsiu rekonstruoti kaip įmanoma tiksliau.

Daržovių lazanija - pamiršta. Nedaug, tiesa pasakius, aš jų išbandžiau, bet nusprendžiau, kad geriau jau kepti tai, ką moki ir kas skanu nei atvirkščiai. Neskanu man, nors tu ką.

O štai su Tiramisu reikalas visai kitas. Mascarpone, ladyfingers ir kiti produktai nebedinginėja iš parduotuvių lentynų, receptas „išdirbtas” iki tiek, kad norisi tik plakti, plakti, o paskui maišyti ir maišyti. Ir skanu, ir gera, ir ramu. Kaip ir su lazanija. Jokio skubėjimo, galvojimo išeis ar ne, tiesiog ramus darbas. Be to, Tamaros pasakymas, kad desertai nemėgsta skubėjimo, buvo višiskai teisingas.

Dar vienas smagus įvykis - pažintis su argentiniečiu, mano draugo Andriaus draugu, kuris buvo atvykęs į Vilnių darbo reikalais. Jau seniai mano galvoje kirbėjo Gazpacho. Žinau, kad tai ispaniška, o ne itališka sriuba, bet mes niekada labai ir nežadėjome gaminti išskirtinai itališkus patiekalus, nors pagrindiniai patiekalai - pasta ir lazanija, lyg ir diktuoja tą kryptį. Taigi aš kelis kartus minėjau Andriui ir kitiems, kad jei sužinos ar sutiks, kas galėtų parodyti kaip šią sriubą pagaminti, būtinai man pasakytų. Ir štai tau kad nori, vieną praėjusios vasaros vakarą ateina dviese. Sako va, prašei, tai ir atvedžiau. Tiesiai iš Argertinos.

Aš labai atsiprašau, bet pamiršau to šefo vardą. Bet ne tame esmė. Sutarėme, kad ryte jis ateis ir parodys kaip viską daryti. „It‘s simple” sako. Žinote, kiek kartų aš tą „čia juk lengva” esu girdėjęs? Nuo vaikystės, kai močiutė sakydavo, kad „čia juk tik truputį grietinytės, truputį sviestuko ir viskas”. Dar pamenu, kad tik parduotuvėje prisiminiau, jog nepadarėme produktų sąrašo, todėl viską sriubai supirkau iš atminties. Tik nepamenu iš kur ta atmintis atsirado. Neturėjo jos būti, nes niekad nebuvau gaminęs. Bet viskas, išskyrus raudono vyno actą tiko. Pasirodo reikėjo balto. Ir kas keisčiausia, jau kitą rytą ragavome tikrą Gazpacho. Buvo nerealu, gaila tik, kad visa tai įvyko vasaros pabaigoje, bet praktika šiai vasarai tikrai buvo gera. Praėjusią savaitę, nuo pirmųjų pavasario dienų, vėl pradėjau ją gaminti, vėl prisiminiau praėjusią vasarą, pirmąją Piccolo vasarą.

Dar vienas Gazpacho bandymas buvo su Anxton iš Ispanijos. Bet jau vėlyvą rudenį ir šis receptas nespėjo pasibūti ant meniu lentos, tačiau šią vasarą, kai bus karšta, gaminsiu Gazpacho kaip šaltą gėrimą - taip kaip geria jo namuose. Visiškai kitaip daromą, nors ir beveik iš tų pačių produktų. Tačiau su Anxton pažintis neapsiribojo vien tik sriuba. Dar laukia paella, bet ji greičiausiai nebus Piccolo meniu.

Luca. Italas, kurį pamačius tarpuduryje, Tadas pralinksmėja. Ir ne dėl to, kad jis praktiškai išgelbėjo lazanijos ragu receptą, pasakydamas, kad reikia dėti salierą, ir ne dėl to, kad padarėme skaniausius pasaulyje tortellini su jautiena ir prosciutto, prie kurių iki šiol dar neturiu tinkamiausio padažo, ir ne dėl to, kad vis planavome ir planavome kartu dirbti, bet vis aplinkybės susiklostydavo taip, kad likdavome savuose daržuose, bet dėl to, kad matai, kaip žmogui dega akys, kai kalbame apie maistą, apie restoranų kultūrą ir padėtį, apie svajones ir šiandieną.

Dar daug turiu papasakoti, bet jau akys žiūri į skirtingas puses. Einu pamiegoti, ryt iškepsiu lazanijų, lauksiu svečiuose, o vakare būtinai vėl pratęsiu, nes dar liko nepaminėta begalė svarbių Piccolo akimirkų.

Rodyk draugams

Metai ir 71 diena. Naujas blogo įrašas.

Gal jau laikas naują blogo įrašą padaryti? Šiandien gavau tokį paklausimą el. paštu ir net šiurpas nurėjo per nugarą. Kiek jau nerašiau? Daugiau nei du mėnesius. Tikrai jau laikas. Tiksliau seniai jau laikas. Karolina vis primena, kad, seni, parašyk, nes paskui užsimirš, bet vis atidedu tai rytojui, tai sekmadieniui. O ateina tas rytojus ar savaitgalis, vėl neparašau. Gaila, dabar galvoju, kad ir kaip nebebūtų jėgų, kad ir kaip miegas imtų po darbo dienos, reikėjo rašyti bent po kelias eilutes. Kas nutiko ar nenutiko. Nemažai jau ir užsimiršo, ypač kasdieninių įvykių, o juk tai istorija. Kad nepamirščiau dar daugiau, skubu viską suraityti ir pasidalinti.

Vienas įdomesnių, matyt, per šį laiką įvykių buvo kelionė į Vokietiją. Visiškai neplanuota ir ekspromtu prieš kelias dienas iki išvažiavimo gimusi mintis, kuri Šv. Velykų išvakarėse mane visiškai užvaldė. Beliko įkalbėti Karoliną, kas, beje, nebuvo sudėtinga, ir pranešti apie atvykimą Karolinos mamai, kas, beje, nebuvo lengva. Po kelių valandų jau sedėjome mašinoje ir judėjome Lenkijos sienos link. Beveik visa kelionė į priekį buvo be nuotykių - nuobodūs Lenkijos keliai ir nerealūs Vokietijos greitkeliai. Išskyrus vieną nutikimą, vėliau pakeitusį visą įvykių eigą. Likus gal dešimčiai kilometrų iki atvykimo vietos - sprogo mūsų saabo turbina. Pasirodo, kad ir kaip jie megsta greitį, bet mūsų lėktuvas neatlaikė mano paskutinio viražo, važiuojant 170 km/h greičiu, staigiai nuspausto akceleratoriaus pedalo. Iš duslintuvo pasipylė nuostabaus grožio ir sodrumo baltų dūmų ruožas. Kas esate matę variklių gedimus per F1, tai galite įsivaiztuoti, kokio tai grožio vaizdas. Bet viskas baigėsi laimingai. Nors ir dūmindami, ir netekę traukos, iš lėto pasiekėme tikslą. Malonus vėlyvas vakaras prie Velykinio stalo kiek numalšino rūpestį dėl gedimo, tačiau miegoti nuėjau su dideliu nerimu. Buvo aišku tik viena, kad atgal mes su tokios būklės mašina negrįšim. O remontuoti ją Vokietijoje pareikalaus ir laiko, ir pinigų. Tiesą pasakius nebuvo nei to, nei to. Ryte bandžiau save nuteikti, kad ši situacija nėra labai baisi, tačiau po kelių skambučių į Saab centrus ir kitus autoservisus suvokiau, kad mes čia ilgam ir brangiai. Pagal vokišką tvarką automobilį greičiausiai suremontuoti galėjo po savaitės, o remonto darbų kaina siekė porą tūkstančių eurų. Tokia įvykių eiga niekaip nesiderino su mūsų planais. Planavome nedirbti tik antradienį, o čia buvo panašu į visą savaitę. Bet, kaip sako, nebūtume mes lietuviai, jei nesugalvotume kaip auto kaput padaryti auto ales gut. Pasirodo, galima įsukti stebuklingą varžtą į stebuklingą vamzdelį ir tepalas niekur nebebėgs, kas reiškė, kad galėsime parvažiuoti namo. Tai kiek pagerino situaciją fianansine prasme, bet laiko prasme niekas nepasikeitė. Anksčiausiai galintis priimti servisas sutiko atlikti darbus tik penktadienį. Patikėkit, tai buvo laimėjimas. Tuo pačiu tai buvo ir atostogų pradžia.

Cesarino Enoteca

Kaip ten sako, sutapimų nebūna? Tikrai taip.

Per Šv. Kalėdas grįžusi Karolinos mama atvežė lauktuvių mažą gražią knygutę apie septynis geriausius Heidelberg miesto gourmet restoranus. Vieno iš jų nuotraukose puikavosi lazanija su triufeliais. Paskaitęs pamaniau, kad būtų įdomu apsilankyti tame restorane, pažiūrėti ir pasimokyti iš jų gaminimo meno tikrąja to žodžio prasme. Pasėjau mintį, taip sakant. Gerokai vėliau, nusprendžiau paskambinti ir pasišnekėti apie galimybę atvykti stažuotei į jų restoraną, tačiau skambutis baigėsi prašymu paskambinti vėliau, o tas vėliau, gėda man, taip ir neįvyko. Bet, prieš išvažiuojant, įsidėjom knygutę į kuprinę, dėl visa ko.

Atidavus automobilį į autoservisą, laiko buvo iki soties, todėl nieko negaišdami nusprendėme susirasti tą restoraną. Atėjome iš anksto nepranešę. Gal kiek ir nemandagu, ypač kai nesi pažįstamas, bet viskas susiklostė labai sėkmingai. Susipažinome su šeimos restorano šeimininke Tamara, kuri į Vokietiją atvyko iš Gruzijos dar būdama moksleive, baigė studijas vietiniame universitete, ištekėjo už italo ir taip liko ten gyventi. Apie šios šeimą būtų galima pasakoti daug. Ypač mus sužavėjo, kad Tamara, laikas nuo laiko itališkame šeimos restorane rengia ir vakarus Gruzijos tema. Pati gamina gruziniškus patiekalus, pasakoja apie Gruzijos kultūra, dainuoja, šoka. Pabendravę sutarėme, kad galėsime ateiti ir kelias dienas praleisti jų restorane. Paaiškėjo, kad mieste ji garsėja savo desertais, o ypač Tiramisu. Ne kartą mūsų klausdavo, kodėl neturime šio skanėsto ir ne kartą atsakydavau, kad kai išmoksime jį gerai pagaminti, tada ir turėsime. Ir štai tau, progų proga jį išmokti. Nusipirkome produktų ir sutartu laiku atėjome į restoraną. Tiramisu receptas tradicinis. Kiaušiniai, mascarpone sūris, kava, biskvitiniai sausainiai ir kakava. Šimtą kartų skaitytų receptų sudedamosios dalys. Bet esmė juk tame, kaip tos dalys sujungiamos į vieną visumą, kuri tave pakelia nuo žemės. Pasakysiu atvirai, niekada dar nežiūrėjau taip įdėmiai į patiekalo gamybą. O Karolinai, tuo pačiu, teko dar ir rašyti viską. Kelių valandų kursui pasibaigus galvos buvo ties sprogimo riba. Tačiau tai nebuvo pabaiga, po Tiramisu sekė desertai, kuriuos kol kas paliksiu neaprašytus. Esmė tame, kad Tamara ne šiaip parodė kaip gaminti, ką po ko dėti, bet ir kiekviename žingsnyje aiškino kodėl taip ir ne kitaip reikia daryti. Kaip plakti, kaip maišyti, kaip šaldyti. Viską iki mažiausios smulkmenos. Tokiu būdu išvengėme keliolikos ar net keliasdešimt bandomųjų gaminimų. Nerealu, kai desertų meistras tau visiškai be jokių nuslėpimų pasakoja savo paslaptis. Ačiū Tau, Tamara, už šią neįkainojamą pamoką. Labai džiaugiuosi, kad turime galimybę gaminti savo virtuvėje būtent taip, kaip tu mokei.

Sutaisius mašiną iki „galima važiuoti” būsenos, leidomės namo. Kelionė užtruko beveik dvi paras, nes kas šimtą kilometrų stojome pailsinti lėktuvo, o naktį miegojome. Puikus laikas informacijai susigulėti, važiavome pilni džiaugsmo ir planų ateičiai.

Kartą jau taip buvo, su lazanija. Žinai kaip pagaminti, rodos viskas ok, o paragauni - dar vis ne taip. Ir dar kartą supykau dėl produktų kokybės. Ir dar kartą reikėjo (šiaip tai nesigailiu, skanu buvo) suvalgyti nesuvalgomą kiekį tiramisu kol suradome tinkamą mascarpone, tinkamus sausainius ir svarbiausia - skanų kavos receptą. Padarėme ir pirmą dieną iš šaldytuvo iškeliavo 24 indeliai gardumyno. Ok, keturi buvo į mano pilvą. Ir spėkite kas nutiko tą patį vakarą, kai aš nuvažiavau į parduotuvę? Ogi dingo sausainiai. Nupirkau kitokių, bet tie tik sugadino viską. Ir iki šiol, jau beveik kelias savaites aš ieškau tų tinkamų sausainių, o jų kaip nėra taip nėra. Čia man primena situaciją su lazanijos lakštais. Pamenu išbandžiau viską. Ir tik pradėjus pačiam gaminti lakštus viskas išsisprendė. Panašu, kad ir čia kvepia tuo pačiu. Matysim. Gerai, kad čia daugiau Karolinos sritis, nes po kelionės oficialiai ji tapo desertų šefe.

O mano galvoje dabar vienas po kito sukiojasi lengvos, iš daržovių padarytos lazanijos receptai. Kelis jau išbandžiau, bet jei skonis geras, tai išvaizda ne kokia ir atvikščiai. Bet, kad laikas dar vienai lazanijai atsirasti, tai jau faktas. Ypač kai prasidėjo vasara ir mūsų svečiams neretai norisi ko nors lengvo. Šį savaitgalį darysiu lazaniją be makaronų lakštų, vietoje jų naudodamas apkepintas cukinijas ir baklažanus ir būtinai pranešiu apie pasėkmes.

Rodyk draugams

365 diena. Po metų.

365 diena. Po metų.

Sveikiname, mūsų mielas dienorašti, su gimimo diena. Linkime, kad ir toliau mums padėtum dirbti, džiaugtis ir liūdėti, pasakoti apie mūsų nuotykius Piccolo istorijoje.

Ir taip, ir anaip pagalvojus, graži ta istorija. Lygiai prieš metus, pamenu, Karolina išėjo į darbą, o aš atsisėdau ant sofos, susikėliau kojas ant stalo, paėmiau savo pėcė ir parašiau pirmąjį įrašą į blogą. Žinojau, kad turiu tai padaryti per 24 valandas nuo idėjos gimimo. Žinojau, kad per tiek turiu padaryti pirmuosius žingsnius, kitaip nepradėsiu niekada. Dabar galvoju, kad blogo rašymas labai pagelbėjo restoranėlio atsiradimui, nes, pirma, tai tapo savikontrolės mechanizmu, antra, padarius pirmąjį įrašą, nebebuvo kur trauktis. O vieną dieną, pamenu, norėjosi. Tądien suvokiau, kad man juk reikės kasdien gaminti žmonėms. Ir ne vienam, ir ne penkiems, mažytėje virtuvėlėje. Buvau kaip reikiant sunerimęs.

Žinot, tiesą pasakius, šie metai buvo kaip filmas, filmas be scenarijaus. Tu niekad nežinai, koks svečias ateis, patiks jam pas mus ar ne, net nežinai ar gerai iškeps lazanija, nes kiekvieną kartą pergyveni, kad neperkeptų, nežinai iki kelių dirbsi ir grįši namo. Kur bepažiūrėtum - visur ekspromtu padaryti sprendimai ir darbai, tiksliai nežinant ar pavyks. Buvo tik be galo didelis noras ir tikėjimas. Pamenu, kaip su broliu darėme barą. Siaubas. Vienas su plaktuku rankose, kitas su pjūklu sulipdė kažką iš kažko. Paimi kokią plokštę ir galvoji, kur čia ją įmontavus. Negana to, dar ir medvaržčius reikėjo skaičiuoti, kad viskam užtektų.

Arba su kėdėmis. Suvežiau krūvą aplūžusių, visiškai nutrintų kėdžių be jokio aiškaus įsivaizdavimo kaip jos turi atrodyti. Aišku buvo tik viena, kad jos turi būti gražios, tvirtos ir patogios.

Meniu formavosi irgi be didelių planavimų. Linksmiausia buvo su tagliatelle. Kai atsirado makaronų mašinėlė, nusipirkau produktų ir pradėjau gaminti. Paragavau, o, skanu, pabandom. Ir taip visur.

Bet galų gale kažkas išėjo. Toks jausmas, kad viskas jau anksčiau, už mus buvo suplanuota, o mes tik padarėm.

Tik dar ne viską, nes kiti metai, įtariu, bus dar įdomesni nei praėjusieji. Tik jaučiu, kad ir vėl turėčiau parašyti „aš nežinau kaip bus, kas bus ir ar iš vis bus”, nes taip būtų teisingiausia, nes taip atsirado Piccolo.

Ačiū jums, pirmieji mūsų svečiai, palaikytojai, kritikai ir įkvėpėjai. Jūs visada būsite ypatingi ir pirmieji.

 

Rodyk draugams

355 diena. Daiktai keliauja namo

Pagaliau atėjo laikas, kai mūsų namai, nors ir po truputį, atgauna savo pradinį vaizdą. Kalbu apie visą tai, kas buvo išnešta į Piccolo. Taurės, įrankiai, puodai ir kiti rakandai. Pirmoji bilietą namo laimėjo tarka. Ačiū jai labai, kad atlaikė ne jai skirtą krūvį, nesulūžo ir manęs nesužeidė.

Antrieji sugrįžo stalo įrankiai. Šiek tiek subraižyti, bet visi sveiki gyvi. Žinot, pagalvojau, kad jie dabar kaip kokie atsargos karininkai. Atitarnavę, gavę begalę ordinų ir padėkų, ramiai ilsisi. Bet, esant reikalui, vėl drąsiai galėtų atlikti savo pareigą. Kiek kitaip yra su taurėmis ir stiklinėmis. Taurės liko dvejos, o stiklinės vis dar tebetarnauja.

Tuo pačiu įvyko ir nemažas indų bei įrankių papildymas. Kadangi pritrūko stalo įrankių, nusipirkome dar vieną komplektą, bet labai greitai pasigailėjome, nes jame buvo tik dvylika komplektų, o vietų pas mus penkiolika. Reiškė, kad vienu metu salėje bus skirtingi įrankiai, kurie maišysis ir tai trukdys darbui. Po menesio, parduotuvėje Karolina „sumedžiojo” akciją įrankiams ir nupirko visų po šešiasdešimt. Senieji, pasoginiai, įrankiai iškeliavo namo, antrieji sugulė į dėžutę, del visa ko (tas visa kas atsitiko šiandien ir jie buvo panaudoti), o naujieji dirba pilnu tempu. Lygiai taip buvo ir su taurėmis, tik niekas niekur nekeliavo, visos dirba. Vienai kitai per savaitę neišlaiko nervai, bet šiaip dūžių nedaug. Nupirkome ir daugiau ąsotėlių. Dabar kiekvienam stalui galima pastatyti po atskirą, nes iki šiol dėliodavom nuo vieno stalo ant kito.

Virtuvėje irgi būta papilnėjimo. Du dideli puodai sriubai ir ragu, maišymo indai, nauja tarka. Blenderis, visą laiką namie trukdęs, rado savo garbingą vietą braškių smulkinimo skyriuje. Nusipirkome ir dėžes daržovėms bei vaisiams. Taip labai gerai išsisprendė sandėliavimo vieta. Sudedi vieną ant kitos ir viskas.

Vos nepamiršau apie sulčiaspaudę. Gamintojas sako, kad tyliausia rinkoje. Nesiginčysiu, bet spaudžia labai gerai. Taip meniu atsirado šviežios apelsinų ir greipfrutų sultys. Turime ir daržovių sulčiaspaudę, bet dar nei karto nepadariau nei vienos stiklinės. Kai turiu morkų, tai niekas neprašo, o kai paprašo, būtinai jos pasibaigusios.

Ir kelios kitos smulkmenėlis atsirado. Keramikiniai šaukšteliai, mediniai arkliukai iš Kaziuko mugės ir kitokie niekučiai. Žodžiu, Piccolo pilnėja, tampa patogesnis ir jaukesnis.

Visos šios investicijos, tiesą pasakius, buvo gerai apsvarstytos. Skaičiavome, planavome, svarstėme ar tai būtina. Bet tai leido ir leidžia Piccolo augti ir kokybiškai aptarnauti svečius. Šiuo metu salė kaip ir aprūpinta viskuo, kas būtiniausia, o eilėje laukia virtuvė. Bet čia vėliau, daug vėliau.

Rodyk draugams

326 diena. Myli nemyli.

Beveik visi staliukai šiandien buvo rezervuoti porelėms. Toks ypatingas jausmas, kai žmonės tave įsileidžia į savo vakarą. Norisi palinkėti, kad kiekvienas jūsų vakaras, rytas, diena būtų pilni meilės.

Neseniai vienas mūsų labai gerbiamas svečias atnešė mums itin vertingą dovaną. Savo sukurtą eilėraštį apie Piccolo, o gal įkvėptą Piccolo. Tiesiog jo pradžia labai tinkama šiam vakarui ir bus mūsų palinkėjimas jums.

“Svajonė įsikūnija kuomet nežinomas
kažkas pasako, kad esi svajonė”

Mylėkite,
Karolina ir Tadas

Rodyk draugams

305 diena. Naujas darbo laikas.

Praėjus beveik dvejiems mėnesiams nuo atidarymo, paaiškėjo, kad kuo toliau, tuo daugiau lieka nepadarytų darbų, kurių neatlikus, restoranėlis negali judėti toliau. Taip, elementari kasdieninė veikla įmanoma, bet apie vystymąsi, naujų patiekalų kūrimą, galų gale apie dokumentų tvarkymą nėra net kalbos. Ir tą daryti, atvirai pasakius ne kiek reikia, kiek norisi. Norisi judėti į priekį, norisi, kad kai gaminu, galvoje būtų tik mintys kaip skaniau pagaminti. Šiuo metu dar yra ir tokios: reikia pakabą prisukti, reikia lentynėles po baru padaryti, reikia mažus šaldytuvus gauti. Žodžiu, trumpai sakant, darbų ir darbelių yra daugiau nei laiko. O gal ir laiko planavime dar ne viskas iki galo peržiūrėta.

Bet kokiu atveju, šiai dienai, po ilgų svarstymų ir apmąstymų, nusprendėme, kad laikas šiek tiek pakeisti darbo laiką. Pirmadieniais dirbsime nuo 17.00, o šeštadieniais nuo 11.00. Pirmadienis bus visų reikalų tvarkymui, kurie susikaupė per savaitę, o šeštadienį valanda vėliau atsidarysime dėl labai paprastos priežasties - pietaujantys pradeda rinktis apie pirmą, o kad ir pusryčiaujantys galėtų kur alkį numarinti, dirbsime nuo 11.00.

Pakeitimai nėra labai dideli, bet tai leis Piccolo judėti į priekį.

Darbo laikas:

Pirmadieniais 17.00 - 22.00

Antradieniais 11.00 - 22.00

Trečiadieniais 11.00 - 22.00

Ketvirtadieniais 11.00 - 22.00

Penktadieniais 11.00 - 22.00

Pertrauka 15.00 - 17.00

Šeštadieniais 11.00 - 22.00

Sekmadieniais nedirbame

Rodyk draugams