Projektas Chuck Norris arba kaip atsidaryti barą už 0 litų

Šnekam toliau. Tik įsiterpsiu, kad ši diena buvo nereali. Kaip ten bebūtų, šventė yra šventė. Tiesa, ne visos moterys ją jau pripažįsta, tačiau man, gal čia šiek tiek vaikystės prisiminimai įtaką daro, bet kovo 8-oji yra šventė. Gal net svarbesnė už Šv. Valentino dieną. Ne tiek svarbesnė, kiek solidesnė. Su moters diena sveikinu Jus visas. Taip gražu buvo šįvakar restoranėlyje. Sėdi visi porelėmis, šnekučiuojasi.

Bandau dabar prisiminti praėjusį pavasarį ir vasarą, bet labai svarbių pokyčių nebuvo. Gal tik kasos aparato pakeitimas. Įmonei, įrengusiai senąjį POS kasos aparatą, gal tiksliau - apskaitos sistemą, mūsų susitarimas tapo nebenaudingas, o tuo pačiu ir man nebetiko paslaugų kokybė. Pasėdėjus ir pašnekėjus nusprendėme, kad laikas baigti pasirodymą. Teko pirkti naują kasos aparatą. Paskambinau į Italiją mūsų draugei Akvilei, pasiklausti, kokią apskaitos sistemą jie naudoja. Restoranas didelis, apie 200 vietų, maniau tikrai turės kažką rimto. Buvo net minčių patiems tapti įrangos tiekėjais. Net amo netekau, kai pasakė, kad pas juos stovi paprasčiausias kasos aparatas, sąskaitas neša rašytas ranka, o klientui apmokant išmuša čekį. Taip, tokiu pat kasos aparatu, koks pas mus naudojamas turguose ar nedidelėse parduotuvėse, be jokių įmantrybių. Pamenu, kad mums surašė ką valgėme ant lapelio, o pasirodo tokią sąskaitą pateikia visiems restorano lankytojams. Ir štai tada Karolina eilinį kartą pasakė auksinius žodžius, kad mums, turintiems 5 staliukus, tikrai pakaks paprasto aparatėlio. Prasidėjo paieškos, su nukrypimais ieškant panaudoto, bet galų gale nupirkome naują. Negana to, turintį ir restoraninį rėžimą. Žodžiu, pirkinys numeris vienas. Neturiu nei vienos pastabos dėl jo kokybės ar darbo, ar kad kažko dirbant tokiu būdu trūktų.

Taip prabėgo ir vasara. O atėjęs ruduo atvedė ir didesnį svečių srautą. Supratome tik vieną - taip, kaip dirbome praėjusią žiemą, šią tikrai nebepadirbsime. Kaip ten bebūtų, bet pradėti darbą aštuntą ryte ir baigti pirmą ar net antrą nakties, yra per daug. Pradžioje viskas suprantama, bet praėjus metams supratome, kad arba mums reikia dar vieno žmogaus, arba dar mėnuo ir užrakinsime duris visam laikui.

Taip po kelių mėnesių paieškų, mūsų komandą papildė Ieva. Pradžioje tvarkydavo restoranėlį tik vakarais, kai mes su Karolina išeidavome namo, vėliau pradėjo dirbti ir vakare, dabar jau ir šeštadieniais.

Na, o po kelių menesių prisijungė ir mano brolis Antanas. Luka sako, kad jis gražesnis už mane, todėl jam buvo patikėtas produktų tiekimas ir kiti su važinėjimu susiję reikalai, aš pats tokiu būdu, galiu daugiau dėmesio skirti virtuvei. Vėliau, kaip ir Ieva, Antanas pradėjo dirti ir vakarais bei kas antrą šeštadienį. Žodžiu šiuo metu Piccolo apkamšytas iš visų pusių.

Bet to negana. Šiuo metu ieškome stipraus virėjo man į komandą. Virėjo, kuris žiūrėtų į pasaulį pro rožinius akinius, norėtų dirbti Lietuvoje ir galėtų ranką nukirsti už neskanų maistą lėkštėje. Ir kuo stipresnis, tuo geriau. Aišku, aukšto lygio specui reikės daugiau mokėti, tačiau bus verta, nes jaučiu, kad trūksta dar vienų tvirtų ir darbščių rankų virtuvėje, kad restoranas būtų toks, kokį noriu matyti jį šiandien. Kai su tokiu žmogum susitiksime, greičiausiai vėl pats imsiuosi produktų tiekimo ir kitų reikalų, tačiau svarbiausia, kad Piccolo stiprėtų. Visomis prasmėmis. Chuck‘as Norris‘as sakė, kad kai išeis į pensiją, ateis pas mus ir viską sutvarkys, bet iki tol reikia dirbti patiems.

Ryt papasakosiu apie meniu naujienas, o poryt nepapasakosiu nieko.

Atsiprašau, kad taip dažnai rašau, bet turiu dar šiek tiek pasipasakoti, nes visko tiek daug nutiko, kad jau galvoje mirksi lemputės, įspėjančios apie antrojo lygio smegenų ištinimą. Nežinau, koks būna pirmo ar trečio lygio, bet man mirksi antro. Ir nežinau, ar tai rimta, ar ne, bet devynių menesių pertrauka tikrai ilgas laiko tarpas. Pamenu ankstesnis įrašas buvo po dviejų mėnesių pertraukos, ir tai man atrodė nerealiai daug. Ir surašyti įvykius iš eilės bus gana sunku, bet pasistengsiu rekonstruoti kaip įmanoma tiksliau.

Daržovių lazanija - pamiršta. Nedaug, tiesa pasakius, aš jų išbandžiau, bet nusprendžiau, kad geriau jau kepti tai, ką moki ir kas skanu nei atvirkščiai. Neskanu man, nors tu ką.

O štai su Tiramisu reikalas visai kitas. Mascarpone, ladyfingers ir kiti produktai nebedinginėja iš parduotuvių lentynų, receptas „išdirbtas” iki tiek, kad norisi tik plakti, plakti, o paskui maišyti ir maišyti. Ir skanu, ir gera, ir ramu. Kaip ir su lazanija. Jokio skubėjimo, galvojimo išeis ar ne, tiesiog ramus darbas. Be to, Tamaros pasakymas, kad desertai nemėgsta skubėjimo, buvo višiskai teisingas.

Dar vienas smagus įvykis - pažintis su argentiniečiu, mano draugo Andriaus draugu, kuris buvo atvykęs į Vilnių darbo reikalais. Jau seniai mano galvoje kirbėjo Gazpacho. Žinau, kad tai ispaniška, o ne itališka sriuba, bet mes niekada labai ir nežadėjome gaminti išskirtinai itališkus patiekalus, nors pagrindiniai patiekalai - pasta ir lazanija, lyg ir diktuoja tą kryptį. Taigi aš kelis kartus minėjau Andriui ir kitiems, kad jei sužinos ar sutiks, kas galėtų parodyti kaip šią sriubą pagaminti, būtinai man pasakytų. Ir štai tau kad nori, vieną praėjusios vasaros vakarą ateina dviese. Sako va, prašei, tai ir atvedžiau. Tiesiai iš Argertinos.

Aš labai atsiprašau, bet pamiršau to šefo vardą. Bet ne tame esmė. Sutarėme, kad ryte jis ateis ir parodys kaip viską daryti. „It‘s simple” sako. Žinote, kiek kartų aš tą „čia juk lengva” esu girdėjęs? Nuo vaikystės, kai močiutė sakydavo, kad „čia juk tik truputį grietinytės, truputį sviestuko ir viskas”. Dar pamenu, kad tik parduotuvėje prisiminiau, jog nepadarėme produktų sąrašo, todėl viską sriubai supirkau iš atminties. Tik nepamenu iš kur ta atmintis atsirado. Neturėjo jos būti, nes niekad nebuvau gaminęs. Bet viskas, išskyrus raudono vyno actą tiko. Pasirodo reikėjo balto. Ir kas keisčiausia, jau kitą rytą ragavome tikrą Gazpacho. Buvo nerealu, gaila tik, kad visa tai įvyko vasaros pabaigoje, bet praktika šiai vasarai tikrai buvo gera. Praėjusią savaitę, nuo pirmųjų pavasario dienų, vėl pradėjau ją gaminti, vėl prisiminiau praėjusią vasarą, pirmąją Piccolo vasarą.

Dar vienas Gazpacho bandymas buvo su Anxton iš Ispanijos. Bet jau vėlyvą rudenį ir šis receptas nespėjo pasibūti ant meniu lentos, tačiau šią vasarą, kai bus karšta, gaminsiu Gazpacho kaip šaltą gėrimą - taip kaip geria jo namuose. Visiškai kitaip daromą, nors ir beveik iš tų pačių produktų. Tačiau su Anxton pažintis neapsiribojo vien tik sriuba. Dar laukia paella, bet ji greičiausiai nebus Piccolo meniu.

Luca. Italas, kurį pamačius tarpuduryje, Tadas pralinksmėja. Ir ne dėl to, kad jis praktiškai išgelbėjo lazanijos ragu receptą, pasakydamas, kad reikia dėti salierą, ir ne dėl to, kad padarėme skaniausius pasaulyje tortellini su jautiena ir prosciutto, prie kurių iki šiol dar neturiu tinkamiausio padažo, ir ne dėl to, kad vis planavome ir planavome kartu dirbti, bet vis aplinkybės susiklostydavo taip, kad likdavome savuose daržuose, bet dėl to, kad matai, kaip žmogui dega akys, kai kalbame apie maistą, apie restoranų kultūrą ir padėtį, apie svajones ir šiandieną.

Dar daug turiu papasakoti, bet jau akys žiūri į skirtingas puses. Einu pamiegoti, ryt iškepsiu lazanijų, lauksiu svečiuose, o vakare būtinai vėl pratęsiu, nes dar liko nepaminėta begalė svarbių Piccolo akimirkų.

Gal jau laikas naują blogo įrašą padaryti? Šiandien gavau tokį paklausimą el. paštu ir net šiurpas nurėjo per nugarą. Kiek jau nerašiau? Daugiau nei du mėnesius. Tikrai jau laikas. Tiksliau seniai jau laikas. Karolina vis primena, kad, seni, parašyk, nes paskui užsimirš, bet vis atidedu tai rytojui, tai sekmadieniui. O ateina tas rytojus ar savaitgalis, vėl neparašau. Gaila, dabar galvoju, kad ir kaip nebebūtų jėgų, kad ir kaip miegas imtų po darbo dienos, reikėjo rašyti bent po kelias eilutes. Kas nutiko ar nenutiko. Nemažai jau ir užsimiršo, ypač kasdieninių įvykių, o juk tai istorija. Kad nepamirščiau dar daugiau, skubu viską suraityti ir pasidalinti.

Vienas įdomesnių, matyt, per šį laiką įvykių buvo kelionė į Vokietiją. Visiškai neplanuota ir ekspromtu prieš kelias dienas iki išvažiavimo gimusi mintis, kuri Šv. Velykų išvakarėse mane visiškai užvaldė. Beliko įkalbėti Karoliną, kas, beje, nebuvo sudėtinga, ir pranešti apie atvykimą Karolinos mamai, kas, beje, nebuvo lengva. Po kelių valandų jau sedėjome mašinoje ir judėjome Lenkijos sienos link. Beveik visa kelionė į priekį buvo be nuotykių - nuobodūs Lenkijos keliai ir nerealūs Vokietijos greitkeliai. Išskyrus vieną nutikimą, vėliau pakeitusį visą įvykių eigą. Likus gal dešimčiai kilometrų iki atvykimo vietos - sprogo mūsų saabo turbina. Pasirodo, kad ir kaip jie megsta greitį, bet mūsų lėktuvas neatlaikė mano paskutinio viražo, važiuojant 170 km/h greičiu, staigiai nuspausto akceleratoriaus pedalo. Iš duslintuvo pasipylė nuostabaus grožio ir sodrumo baltų dūmų ruožas. Kas esate matę variklių gedimus per F1, tai galite įsivaiztuoti, kokio tai grožio vaizdas. Bet viskas baigėsi laimingai. Nors ir dūmindami, ir netekę traukos, iš lėto pasiekėme tikslą. Malonus vėlyvas vakaras prie Velykinio stalo kiek numalšino rūpestį dėl gedimo, tačiau miegoti nuėjau su dideliu nerimu. Buvo aišku tik viena, kad atgal mes su tokios būklės mašina negrįšim. O remontuoti ją Vokietijoje pareikalaus ir laiko, ir pinigų. Tiesą pasakius nebuvo nei to, nei to. Ryte bandžiau save nuteikti, kad ši situacija nėra labai baisi, tačiau po kelių skambučių į Saab centrus ir kitus autoservisus suvokiau, kad mes čia ilgam ir brangiai. Pagal vokišką tvarką automobilį greičiausiai suremontuoti galėjo po savaitės, o remonto darbų kaina siekė porą tūkstančių eurų. Tokia įvykių eiga niekaip nesiderino su mūsų planais. Planavome nedirbti tik antradienį, o čia buvo panašu į visą savaitę. Bet, kaip sako, nebūtume mes lietuviai, jei nesugalvotume kaip auto kaput padaryti auto ales gut. Pasirodo, galima įsukti stebuklingą varžtą į stebuklingą vamzdelį ir tepalas niekur nebebėgs, kas reiškė, kad galėsime parvažiuoti namo. Tai kiek pagerino situaciją fianansine prasme, bet laiko prasme niekas nepasikeitė. Anksčiausiai galintis priimti servisas sutiko atlikti darbus tik penktadienį. Patikėkit, tai buvo laimėjimas. Tuo pačiu tai buvo ir atostogų pradžia.

Cesarino Enoteca

Kaip ten sako, sutapimų nebūna? Tikrai taip.

Per Šv. Kalėdas grįžusi Karolinos mama atvežė lauktuvių mažą gražią knygutę apie septynis geriausius Heidelberg miesto gourmet restoranus. Vieno iš jų nuotraukose puikavosi lazanija su triufeliais. Paskaitęs pamaniau, kad būtų įdomu apsilankyti tame restorane, pažiūrėti ir pasimokyti iš jų gaminimo meno tikrąja to žodžio prasme. Pasėjau mintį, taip sakant. Gerokai vėliau, nusprendžiau paskambinti ir pasišnekėti apie galimybę atvykti stažuotei į jų restoraną, tačiau skambutis baigėsi prašymu paskambinti vėliau, o tas vėliau, gėda man, taip ir neįvyko. Bet, prieš išvažiuojant, įsidėjom knygutę į kuprinę, dėl visa ko.

Atidavus automobilį į autoservisą, laiko buvo iki soties, todėl nieko negaišdami nusprendėme susirasti tą restoraną. Atėjome iš anksto nepranešę. Gal kiek ir nemandagu, ypač kai nesi pažįstamas, bet viskas susiklostė labai sėkmingai. Susipažinome su šeimos restorano šeimininke Tamara, kuri į Vokietiją atvyko iš Gruzijos dar būdama moksleive, baigė studijas vietiniame universitete, ištekėjo už italo ir taip liko ten gyventi. Apie šios šeimą būtų galima pasakoti daug. Ypač mus sužavėjo, kad Tamara, laikas nuo laiko itališkame šeimos restorane rengia ir vakarus Gruzijos tema. Pati gamina gruziniškus patiekalus, pasakoja apie Gruzijos kultūra, dainuoja, šoka. Pabendravę sutarėme, kad galėsime ateiti ir kelias dienas praleisti jų restorane. Paaiškėjo, kad mieste ji garsėja savo desertais, o ypač Tiramisu. Ne kartą mūsų klausdavo, kodėl neturime šio skanėsto ir ne kartą atsakydavau, kad kai išmoksime jį gerai pagaminti, tada ir turėsime. Ir štai tau, progų proga jį išmokti. Nusipirkome produktų ir sutartu laiku atėjome į restoraną. Tiramisu receptas tradicinis. Kiaušiniai, mascarpone sūris, kava, biskvitiniai sausainiai ir kakava. Šimtą kartų skaitytų receptų sudedamosios dalys. Bet esmė juk tame, kaip tos dalys sujungiamos į vieną visumą, kuri tave pakelia nuo žemės. Pasakysiu atvirai, niekada dar nežiūrėjau taip įdėmiai į patiekalo gamybą. O Karolinai, tuo pačiu, teko dar ir rašyti viską. Kelių valandų kursui pasibaigus galvos buvo ties sprogimo riba. Tačiau tai nebuvo pabaiga, po Tiramisu sekė desertai, kuriuos kol kas paliksiu neaprašytus. Esmė tame, kad Tamara ne šiaip parodė kaip gaminti, ką po ko dėti, bet ir kiekviename žingsnyje aiškino kodėl taip ir ne kitaip reikia daryti. Kaip plakti, kaip maišyti, kaip šaldyti. Viską iki mažiausios smulkmenos. Tokiu būdu išvengėme keliolikos ar net keliasdešimt bandomųjų gaminimų. Nerealu, kai desertų meistras tau visiškai be jokių nuslėpimų pasakoja savo paslaptis. Ačiū Tau, Tamara, už šią neįkainojamą pamoką. Labai džiaugiuosi, kad turime galimybę gaminti savo virtuvėje būtent taip, kaip tu mokei.

Sutaisius mašiną iki „galima važiuoti” būsenos, leidomės namo. Kelionė užtruko beveik dvi paras, nes kas šimtą kilometrų stojome pailsinti lėktuvo, o naktį miegojome. Puikus laikas informacijai susigulėti, važiavome pilni džiaugsmo ir planų ateičiai.

Kartą jau taip buvo, su lazanija. Žinai kaip pagaminti, rodos viskas ok, o paragauni - dar vis ne taip. Ir dar kartą supykau dėl produktų kokybės. Ir dar kartą reikėjo (šiaip tai nesigailiu, skanu buvo) suvalgyti nesuvalgomą kiekį tiramisu kol suradome tinkamą mascarpone, tinkamus sausainius ir svarbiausia - skanų kavos receptą. Padarėme ir pirmą dieną iš šaldytuvo iškeliavo 24 indeliai gardumyno. Ok, keturi buvo į mano pilvą. Ir spėkite kas nutiko tą patį vakarą, kai aš nuvažiavau į parduotuvę? Ogi dingo sausainiai. Nupirkau kitokių, bet tie tik sugadino viską. Ir iki šiol, jau beveik kelias savaites aš ieškau tų tinkamų sausainių, o jų kaip nėra taip nėra. Čia man primena situaciją su lazanijos lakštais. Pamenu išbandžiau viską. Ir tik pradėjus pačiam gaminti lakštus viskas išsisprendė. Panašu, kad ir čia kvepia tuo pačiu. Matysim. Gerai, kad čia daugiau Karolinos sritis, nes po kelionės oficialiai ji tapo desertų šefe.

O mano galvoje dabar vienas po kito sukiojasi lengvos, iš daržovių padarytos lazanijos receptai. Kelis jau išbandžiau, bet jei skonis geras, tai išvaizda ne kokia ir atvikščiai. Bet, kad laikas dar vienai lazanijai atsirasti, tai jau faktas. Ypač kai prasidėjo vasara ir mūsų svečiams neretai norisi ko nors lengvo. Šį savaitgalį darysiu lazaniją be makaronų lakštų, vietoje jų naudodamas apkepintas cukinijas ir baklažanus ir būtinai pranešiu apie pasėkmes.

365 diena. Po metų.

Sveikiname, mūsų mielas dienorašti, su gimimo diena. Linkime, kad ir toliau mums padėtum dirbti, džiaugtis ir liūdėti, pasakoti apie mūsų nuotykius Piccolo istorijoje.

Ir taip, ir anaip pagalvojus, graži ta istorija. Lygiai prieš metus, pamenu, Karolina išėjo į darbą, o aš atsisėdau ant sofos, susikėliau kojas ant stalo, paėmiau savo pėcė ir parašiau pirmąjį įrašą į blogą. Žinojau, kad turiu tai padaryti per 24 valandas nuo idėjos gimimo. Žinojau, kad per tiek turiu padaryti pirmuosius žingsnius, kitaip nepradėsiu niekada. Dabar galvoju, kad blogo rašymas labai pagelbėjo restoranėlio atsiradimui, nes, pirma, tai tapo savikontrolės mechanizmu, antra, padarius pirmąjį įrašą, nebebuvo kur trauktis. O vieną dieną, pamenu, norėjosi. Tądien suvokiau, kad man juk reikės kasdien gaminti žmonėms. Ir ne vienam, ir ne penkiems, mažytėje virtuvėlėje. Buvau kaip reikiant sunerimęs.

Žinot, tiesą pasakius, šie metai buvo kaip filmas, filmas be scenarijaus. Tu niekad nežinai, koks svečias ateis, patiks jam pas mus ar ne, net nežinai ar gerai iškeps lazanija, nes kiekvieną kartą pergyveni, kad neperkeptų, nežinai iki kelių dirbsi ir grįši namo. Kur bepažiūrėtum - visur ekspromtu padaryti sprendimai ir darbai, tiksliai nežinant ar pavyks. Buvo tik be galo didelis noras ir tikėjimas. Pamenu, kaip su broliu darėme barą. Siaubas. Vienas su plaktuku rankose, kitas su pjūklu sulipdė kažką iš kažko. Paimi kokią plokštę ir galvoji, kur čia ją įmontavus. Negana to, dar ir medvaržčius reikėjo skaičiuoti, kad viskam užtektų.

Arba su kėdėmis. Suvežiau krūvą aplūžusių, visiškai nutrintų kėdžių be jokio aiškaus įsivaizdavimo kaip jos turi atrodyti. Aišku buvo tik viena, kad jos turi būti gražios, tvirtos ir patogios.

Meniu formavosi irgi be didelių planavimų. Linksmiausia buvo su tagliatelle. Kai atsirado makaronų mašinėlė, nusipirkau produktų ir pradėjau gaminti. Paragavau, o, skanu, pabandom. Ir taip visur.

Bet galų gale kažkas išėjo. Toks jausmas, kad viskas jau anksčiau, už mus buvo suplanuota, o mes tik padarėm.

Tik dar ne viską, nes kiti metai, įtariu, bus dar įdomesni nei praėjusieji. Tik jaučiu, kad ir vėl turėčiau parašyti „aš nežinau kaip bus, kas bus ir ar iš vis bus”, nes taip būtų teisingiausia, nes taip atsirado Piccolo.

Ačiū jums, pirmieji mūsų svečiai, palaikytojai, kritikai ir įkvėpėjai. Jūs visada būsite ypatingi ir pirmieji.

Pagaliau atėjo laikas, kai mūsų namai, nors ir po truputį, atgauna savo pradinį vaizdą. Kalbu apie visą tai, kas buvo išnešta į Piccolo. Taurės, įrankiai, puodai ir kiti rakandai. Pirmoji bilietą namo laimėjo tarka. Ačiū jai labai, kad atlaikė ne jai skirtą krūvį, nesulūžo ir manęs nesužeidė.

Antrieji sugrįžo stalo įrankiai. Šiek tiek subraižyti, bet visi sveiki gyvi. Žinot, pagalvojau, kad jie dabar kaip kokie atsargos karininkai. Atitarnavę, gavę begalę ordinų ir padėkų, ramiai ilsisi. Bet, esant reikalui, vėl drąsiai galėtų atlikti savo pareigą. Kiek kitaip yra su taurėmis ir stiklinėmis. Taurės liko dvejos, o stiklinės vis dar tebetarnauja.

Tuo pačiu įvyko ir nemažas indų bei įrankių papildymas. Kadangi pritrūko stalo įrankių, nusipirkome dar vieną komplektą, bet labai greitai pasigailėjome, nes jame buvo tik dvylika komplektų, o vietų pas mus penkiolika. Reiškė, kad vienu metu salėje bus skirtingi įrankiai, kurie maišysis ir tai trukdys darbui. Po menesio, parduotuvėje Karolina „sumedžiojo” akciją įrankiams ir nupirko visų po šešiasdešimt. Senieji, pasoginiai, įrankiai iškeliavo namo, antrieji sugulė į dėžutę, del visa ko (tas visa kas atsitiko šiandien ir jie buvo panaudoti), o naujieji dirba pilnu tempu. Lygiai taip buvo ir su taurėmis, tik niekas niekur nekeliavo, visos dirba. Vienai kitai per savaitę neišlaiko nervai, bet šiaip dūžių nedaug. Nupirkome ir daugiau ąsotėlių. Dabar kiekvienam stalui galima pastatyti po atskirą, nes iki šiol dėliodavom nuo vieno stalo ant kito.

Virtuvėje irgi būta papilnėjimo. Du dideli puodai sriubai ir ragu, maišymo indai, nauja tarka. Blenderis, visą laiką namie trukdęs, rado savo garbingą vietą braškių smulkinimo skyriuje. Nusipirkome ir dėžes daržovėms bei vaisiams. Taip labai gerai išsisprendė sandėliavimo vieta. Sudedi vieną ant kitos ir viskas.

Vos nepamiršau apie sulčiaspaudę. Gamintojas sako, kad tyliausia rinkoje. Nesiginčysiu, bet spaudžia labai gerai. Taip meniu atsirado šviežios apelsinų ir greipfrutų sultys. Turime ir daržovių sulčiaspaudę, bet dar nei karto nepadariau nei vienos stiklinės. Kai turiu morkų, tai niekas neprašo, o kai paprašo, būtinai jos pasibaigusios.

Ir kelios kitos smulkmenėlis atsirado. Keramikiniai šaukšteliai, mediniai arkliukai iš Kaziuko mugės ir kitokie niekučiai. Žodžiu, Piccolo pilnėja, tampa patogesnis ir jaukesnis.

Visos šios investicijos, tiesą pasakius, buvo gerai apsvarstytos. Skaičiavome, planavome, svarstėme ar tai būtina. Bet tai leido ir leidžia Piccolo augti ir kokybiškai aptarnauti svečius. Šiuo metu salė kaip ir aprūpinta viskuo, kas būtiniausia, o eilėje laukia virtuvė. Bet čia vėliau, daug vėliau.

Beveik visi staliukai šiandien buvo rezervuoti porelėms. Toks ypatingas jausmas, kai žmonės tave įsileidžia į savo vakarą. Norisi palinkėti, kad kiekvienas jūsų vakaras, rytas, diena būtų pilni meilės.

Neseniai vienas mūsų labai gerbiamas svečias atnešė mums itin vertingą dovaną. Savo sukurtą eilėraštį apie Piccolo, o gal įkvėptą Piccolo. Tiesiog jo pradžia labai tinkama šiam vakarui ir bus mūsų palinkėjimas jums.

“Svajonė įsikūnija kuomet nežinomas
kažkas pasako, kad esi svajonė”

Mylėkite,
Karolina ir Tadas

Praėjus beveik dvejiems mėnesiams nuo atidarymo, paaiškėjo, kad kuo toliau, tuo daugiau lieka nepadarytų darbų, kurių neatlikus, restoranėlis negali judėti toliau. Taip, elementari kasdieninė veikla įmanoma, bet apie vystymąsi, naujų patiekalų kūrimą, galų gale apie dokumentų tvarkymą nėra net kalbos. Ir tą daryti, atvirai pasakius ne kiek reikia, kiek norisi. Norisi judėti į priekį, norisi, kad kai gaminu, galvoje būtų tik mintys kaip skaniau pagaminti. Šiuo metu dar yra ir tokios: reikia pakabą prisukti, reikia lentynėles po baru padaryti, reikia mažus šaldytuvus gauti. Žodžiu, trumpai sakant, darbų ir darbelių yra daugiau nei laiko. O gal ir laiko planavime dar ne viskas iki galo peržiūrėta.

Bet kokiu atveju, šiai dienai, po ilgų svarstymų ir apmąstymų, nusprendėme, kad laikas šiek tiek pakeisti darbo laiką. Pirmadieniais dirbsime nuo 17.00, o šeštadieniais nuo 11.00. Pirmadienis bus visų reikalų tvarkymui, kurie susikaupė per savaitę, o šeštadienį valanda vėliau atsidarysime dėl labai paprastos priežasties - pietaujantys pradeda rinktis apie pirmą, o kad ir pusryčiaujantys galėtų kur alkį numarinti, dirbsime nuo 11.00.

Pakeitimai nėra labai dideli, bet tai leis Piccolo judėti į priekį.

Darbo laikas:

Pirmadieniais 17.00 - 22.00

Antradieniais 11.00 - 22.00

Trečiadieniais 11.00 - 22.00

Ketvirtadieniais 11.00 - 22.00

Penktadieniais 11.00 - 22.00

Pertrauka 15.00 - 17.00

Šeštadieniais 11.00 - 22.00

Sekmadieniais nedirbame

Šiandien pagalvojau, kad Piccolo tikrai nerealiai mažas restoranėlis. Ir virtuvė, ir prekių sandėlys, ir baras, ir indų plovykla, ir šaltųjų bei karštųjų patiekalų cechai, ir net penki staliukai su net penkiolika kėdžių, sutalpinti juokinguose trisdešimt penkiuose kvadratiniuose metruose. Net vaikų kampelis, ir tas rado savo vietą. Ir kas keisčiausia, kad dar lieka vietos vaiksčiojimui. Patinka.

Kiekviename kampe vis kažkas vyksta. Kėdės, ant lentynų stovintys daiktai, virtuvės rakandai keliauja iš vietos į vietą, kol pagaliau randa savąją. Beje, kėdės pagaliau galutinai sutvarkytos. Nusprendžiau  praėjusį pirmadienį dirbti tik vakare, o dieną paskirti visų buitinių dalykų tvarkymui. Taip ir lemputės visos pradėjo šviesti, ir pakaba, pagaliau, patikimai prisukta prie sienos. Šiaip tai dėl pakabos truputį gaila. Kabėjo ji ant vienos vinies ir buvo pakrikštyta draugystės pakaba, nes reikėdavo kabinti rūbus taip, kad išlaikytų lygsvarą. Bet taip kaip dabar juk geriau ir patogiau.

O dabar jau kiek pasenusių, bet labai svarbių žinių iš praėjusių dviejų savaičių. Svarbiausia iš jų  - mūsų šeimos draugo Kuru Binish viešnagė. Visą savaitę, nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro dirbome kartu. Stengiausi kaip įmanoma daugiau pasisemti patirties tiek maisto gaminime, tiek ir virtuvės darbe. Praėjusiais metais panašiu metu „stažavausi” Italijoje, Olivo dei Laghi, o šiemet pati „stažuotė” atkeliavo pas mane. Keliauti ir dirbti skirtinguose restoranuose, su skirtingais šefais man pats įdomiausias įkvėpimo ir mokymosi būdas. Dar nežinau, kaip tai reikės suderinti, su Piccolo. Turbūt būtent taip - kviečiant šefus dirbti kartu čia, būtų puiku, jei pavyktų.  

Binish yra baigęs kulinarijos mokslus Indijoje ir dirbęs restoranuose Estijoje ir Lietuvoje, todėl jo patirtis man buvo labai svarbi ir įdomi. Jis pats itin domisi sveika, vegetariška mityba. Labiausiai mane sužavėjo jo žinios ir patirtis apie produktų derinimą, siekiant išlaikyti rūgščių ir šarmų pusiausvyrą, kokie produktai negali būti dedami į patiekalą kartu, kaip vieni produktai neutralizuoja kitus. Tai reikalinga, kad žmogus jaustųsi puikiai ne tik valgydamas, bet ir pavalgęs. Tai bus dar viena iš mano gilinimosi sričių. Gaila, kad ši viešnagė truko tik savaitę, bet tikiuosi, kad ateityje dar turėsiu progų padirbti  su šiuo šefu.

Kita naujiena, kad pagaliau ant stalo galima pamatyti ir salotas. Ilgai aš su jomis tempiau, nes maniau, kad žiemą šalta, salotos nebus populiarios. Dabar matau, kad visiškai be reikalo. Planuoju, kad vasarą, kai bus salotų sezonas, atsiras ir močiutės darže užaugintų salotų, o dabar lėkštėje lollo rosso, lollo biondo, ruccola ir vyšniniai pomidoriukai, pagardinti alyvuogių ir citrinų padažu.

Taip, duona. Su Kuru išbandėme kelis duonos receptus. Būtinai norime ją kepti Piccolo. Pažadas duotas.

Ir pabaigai. Aš daug galvodavau, kas svarbiausia yra restorane. Maistas? Taip, tai svarbiausia. Aptarnavimas? Be kalbų. Bet šiandien suvokiau, kad tai paprasta makaronų darymo mašinėlės rankenėlė. Šiandien suminkiau tešlą ir nuėjau daryti lakštų lazanijai. O mašinėlė stovi be rankenėlės. Apžiūrėjau indaplovę, lentynas, stalčius. Dingo. Jūs būtumėt matę mane visą pasimetusį, suvokusį, kad  esu visiškai priklausomas nuo metalinio pagaliuko. Jei ne rankenėlė, negaliu iškepti lazanijos! Bet viskas ok. Radau, besiilsinčią po šaldytuvu. Keista vieta, bet matyt jai to reikėjo.

Visų pirma, ką norime pasakyti, tai didžiausią ačiū už viską. Ir už gražius žodžius, ir už malonius pašnekesius, ir už šypsenas. Už viską.

Ir jei atvirai, turiu tiek daug jums pasakyti, kad jau kelintą kartą ištrinu tekstą. Rodos, kad vis ne taip ir ne taip. O iš tikrųjų viskas taip paprasta. Taip, sužinojusių apie mus padaugėjo, bet juk Piccolo toks pats. Todėl papasakosiu kokia situacija šiai dienai.

Šias dvi savaites galima būtų skirti į du etapus. Veiksmas iki straipsnio vz.lt pasirodymo ir po. Iki jo, gyvenimas sukosi pamažu ir ramiai. Kas dieną ateidavo keliais svečiais daugiau, prisijungdavo keli nauji facebook puslapio gerbėjai, beveik visus juos pažinojome, nes jie prisijungdavo jau pas mus pabūvoję Trumpai tariant, mes tiksliai žinojome kas vyksta, kas ateina ir kada. O po publikacijos, situacija, kelioms dienoms praėjus, tapo visiškai kita. Apie patį interviu, jaudulį laukiant straipsnio būtinai parašysiu kitą kartą.

Blogo skaitytojų skaičius padvigubėjo, facebook puslapyje prisijungusių taip pat kasdien vis daugiau. O dar elektrononiai laiškai. Žodžiu, straipsnis apie restoranėlį, per vieną dieną mus perkėlė turbūt pusę metų į priekį. Ir tai iššaukė manyje du stiprius, nuolat besikeičiančius jausmus. Džiaugsmą ir jaudulį. Pirmasis atsiranda tuomet, kai žinai, kad tiek per pietus, tiek per vakarienę Piccolo bus pilnas žmonių, o antrasis atsiranda pagalvojus kaip reikės suspėti su visais pabendrauti. . O apie ateinančius ir negaunančius vietos man iš vis sunku kalbėti. Atsiprašome ir paprašome užsukti kitą dieną arba vėliau, duodame savo kontaktus, kad galėtų rezervuotis staliuką. A ccvpie tai norėčiau pašnekėti kiek daugiau.

Atvirai pasakius, tai buvo vienintelis būdas suvaldyti svečių srautą ir išlaikyti Piccolo tokį, koks jis turi būti. Turbūt jau turėjome prikaupę pakankamai patirties, kad suvoktume, jog ne aptarnautų žmonių skaičius, o kokybė yra tai, dėl ko atsirado Piccolo. O jei aš visą laiką gaminsiu ir neturėsiu minutėlės šnektelt su svečiu, prarasime tą savitumą, kuris visus čia traukia.   Rezervacijų sistema susidėliojo lengvai ir aiškiai, nes abu sutarėme, kad geriau vakarienės metu turėti 4-5 staliukus, ir kad svečiai galėtų skaniai pavakarieniauti, neskubinami pabendrauti, kad gautų visą jiems reikalingą dėmesį, nei turėti dvigubai daugiau svečių, kurie bus patenkinti ne 120, o 80 procentų, o tai reiškia, kad gali ir nebesugrįžti.

Todėl tik rezervacijos, o ne nevaldomas srautas buvo geriausias sprendimas, nes aš greičiausiai jau būčiau išsitiesęs kur virtuvėje, o Karolina kur nors salėje. Taip, nemalonu pasakyti, kad daugiau vietų nėra ir kad nebegalėsi daugiau pagaminti nei esi numatęs, bet tai buvo vienintelis kelias. Pamenu, vieną dieną, apie šeštą valandą vakaro restoranėlis dar buvo tuščias, ir pirmi svečiai turėjo ateiti apie septintą. Užėjo porelė jaunų žmonių ir turėjau pasakyti, kad atleiskit, bet laisvų vietų nebeturime. Atrodo keista. Nieko nėra, o vietų irgi nėra. Bet štai kame esmė. Elementoriškame nore aptarnauti gerai tuos, kas iš anksto užsirezervavo staliuką, parodyti jiems maksimalią pagarbą ir dėmesį. Jei prieš juos aš pasodinsiu dar kažką, yra tikimybė,  kad pritrūksių produktų. O blogiausia - kad galiu nespėti pasiruošti jų atėjimui, stalą jie ras nepadengtą ir pamanys, kad jų nelaukėme.

Todėl, po kelių rimtų diskusijų, nusprendėme, kad vakare dirbame daugiausia pagal rezervacijas. Jei yra laisvų vietų ir turiu pakankamai laiko ir produktų, su mielu noru priimsime daugiau svečių, bet yra ir tikimybė, kad net esant laisvų vietų, sakysiu, kad priimti šiandien nebegalėsime. Tik dėl to, kad galėtume gerai aptarnauti likusius. Todėl labai prašau, skambinkite. Dar liko tik vienas atviras klausimas, kiek laikyti rezervą, jei vėluojama. Bet iki šiol tai nesukėlė problemų.

Paskutinę metų  dieną žiūrėdamas į praėjusius metus esu laimingas. Daug padaryta ir dar daug prieš akis.

O pabaigai turiu jums situaciją iš restoranų gyvenimo. Į Piccolo ateina svečias ir užsako du kavos - sau ir savo draugui. Karolina klausia manęs, ar ji turėtų vieną kavą padaryti dabar, o kitą kai ateis kitas žmogus. Nee. Yra toks žaidimas, skirtas išmokyti kitus ateiti laiku. Ateinate, pavyzdžiui į susitikimą sutartą valandą. Užsakote vieną puodelį kavos sau, o kitą - savo kompanionui. Kiek jis vėluos, tokio šiltumo kavą ir gers.

Taigi, baigiantis šiems, nepakartojamiems metams, kitąmet linkime įgyvendinti visas savo svajones, net tas, apie kurias dar nesvajojote, niekada nenukabinti nosies net tada, kai viskas rodos prarasta, visuomet pasikliauti savo nuojauta ir svarbiausia, tikėti tuo ką darai, o darant viską daryti iš širdies ir su meile. O kad palinkėjimai pildytųsi, susitikimuose gerkite tik karštą kavą :)  

Laikas atversti naują puslapį. Pirmojoje dalyje rašiau apie atsidarymo darbus ir pirmąsias dienas. Dabar prasideda kitas etapas, kurį pavadinau  - Piccolo gyvenimas arba gyvenimas Piccolo. Tai vienas ir tas pats. Maniau, kad ši sintezė atsiras kiek vėliau, bet ji atėjo labai greitai. Piccolo tapo mumis, o mes tapome Piccolo. Visos mintys, idėjos ir tolimesni planai susiję būtent su juo. Ir svarbiausia - savo dvasia Piccolo toks, apie kokį svajojome.

Net pagalvojau, kad tai panašu į vaiką, kurį pradedi, lauki jo gimimo, augini, tik skirtumas tas, kad jis niekada netaps savarankiškas, jam nuolat reikės meilės ir begalinio rūpesčio. Ir tas skirtumas man patinka. Patinka keltis ryte ir galvoti kaip šiandien gaminsiu, kas ateis į svečius, ką dar turiu padaryti. O padaryti dar yra ką. Neskaitant visų darbų, prie visko prisidėjo ir Kalėdinė girlianda, kuri jau kelios dienos prašosi pakabinama. Ir su blogu panaši situacija. Paskutinis mano įrašas gruodžio 1 d. Atvirai pasakysiu, nėra kada. Viskas sudėliota tokiu tikslumu, kad jei reikia padaryti kažką nenumatyto, tą darai arba naktį, arba sekmadienį, arba iš vis nedarai. Kaip ir tai, kas numatyta. Ryte važiuoju į Piccolo ir ruošiuosi pietums, po pietų kol viską sutvarkau, ateina laikas važiuoti į parduotuvę produktų, po to vėl ruošimasis vakarui. Gerai, kad Karolina dirba kartu per pietus ir vakarais, nes kitaip tektų priimti kažką, o to, bent šiuo metu, labai nesinori. Greičiausiai dėl to, kad pats Piccolo tapo labai asmeniška vieta, šeimos dalimi. Net svečiai, kurie dažniau lankosi - kaip geri seni pažįstami, nors praėjo dar tik kelios savaitės. Ir jei kurią dieną neateina, jau rūpestis galvoje, kad gal kas negerai buvo, nors juk negali taip būti, kad kasdien vis pas mus ir pas mus. Bet su keliais taip ir yra, net juokauja kai ateina, kad priklausomybė nuo lazanijos atsirado.

Ir visa tai taip gerai nuteikia, kad net pamirštu nuolatinį nugaros skausmą, kuris ačiū Dievui, mažėja. Matyt bus atsiradęs dėl nuolatinio darbo stovint ir šiek tiek palinkus į priekį. Čia daugumos virėjų rūpestis, kuris neaplenkė ir manęs.

Bet kad ir kaip malonu ir įdomu važiuoti produktų, ieškoti geriausių, gaminti kaip tik gali skaniausiai, nėra geresnio laiko už tą, kurį gali skirti pokalbiui su svečiais. Tai visiškai nepakartojama. Vieniems pasakoji kaip gimė restoranėlis ir kaip gaminu, kiti padėkoja, kad pagaliau bus vieta, kurioje gali užbėgti puodeliui espresso ir trumpam „kaip laikaisi” prie baro ir vėl nukulniuoti su savo reikalais, treti pasakoja savo gyvenimiškas istorijas. Kartais pagalvoju, kad norėčiau ne gaminti, o būti salėje, bet paskui suprantu, kad būtent dėl maisto čia ir ateinama, ir vėl grįžtu į savo „tyrimų institutą”.

 Šiuo metu bandau sutarti su ponia lazanija, kad ji kas dien būtų tokia pat. Nes iki šiol, ji kiekvieną rytą, lipdama iš lovos, būna vis kitokios nuotaikos. Tai atsipalaidavusi ir išsilieja lėkštėje, tai susikausčiusi, lyg pirmą kartą būtų lėkštėje su per daug išdžiovinta šukuosena. Pastebėjau, kad šios dvi jos nuotaikos, būtinai pasikartoja kartą į savaitę, o likusiomis dienomis, būsena būna normali. Aš galėčiau su tuo susitaikyti, bet nežinau kodėl taip yra, o tai mane jau varo iš proto. Rodos darau viską lygiai taip pat, o tik iškepus paaiškėja jos nuotaika. Tai ne tragedija, bet klausimas numeris vienas. Kitas klausimas - desertas. Stengiamės jį padaryti tokį, koks turi būti iš tikrųjų. Originalus ne ta prasme, kad kažko į jį pridėsime savito, bet originalus tuo, kad bus toks, kokį Karolina valgė vienoje iš savo kelionių. Šiuo metu liko tik jo purumo ir vienos iš sudedamųjų dalių gavimo klausimai. Purumą manau išspręsime dar per kelis bandymus, o dėl trūkstamos dalies, jaučiu kad teks siųstis. Bet patikėkit, vien iš Karolinos pasakojimo koks jis turi būti - verta. Kita vertus, galbūt bus verta pasidaryti patiems, kaip kad padarėme su lazanijos lakštais. Svarbiausia, kad jis būtų geriausias koks tik gali būti.

Dar viena džiugi žinia, kad ponia lazanija pradėjo savo kelionę į svečių namus. Vakarėliams, gimtadieniams ir šiaip gražioms progoms. Apie šią idėją galvojau nuo pat pradžių, bet eilinį kartą vis delsiau su jos viešinimu. O vakar, vienas iš svečių sako: „Tadai, ar galėtum man penktadieniui iškepti visą formą lazanijos?” Taip mano stalčius ir atsidarė. Tai juk 12 porcijų! O pasirodo viskas labai paprasta - vaiko gimtadienis. Atvažiuos vakare paimti paruoštą lazaniją, kurią pats išsikeps. Reikės tik instrukciją pridėti, kad nepasimirštų kaip kepti.

Eilinį kartą mano idėja pati atėjo pas mane. Ir tuo labai džiaugiuosi, nes dabar jau esu tikras tuo, ką darau. Neveltui, matyt, sako, kad viskam savas laikas.