BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Metai ir 351 diena. Komanda.

Šnekam toliau. Tik įsiterpsiu, kad ši diena buvo nereali. Kaip ten bebūtų, šventė yra šventė. Tiesa, ne visos moterys ją jau pripažįsta, tačiau man, gal čia šiek tiek vaikystės prisiminimai įtaką daro, bet kovo 8-oji yra šventė. Gal net svarbesnė už Šv. Valentino dieną. Ne tiek svarbesnė, kiek solidesnė. Su moters diena sveikinu Jus visas. Taip gražu buvo šįvakar restoranėlyje. Sėdi visi porelėmis, šnekučiuojasi.

Bandau dabar prisiminti praėjusį pavasarį ir vasarą, bet labai svarbių pokyčių nebuvo. Gal tik kasos aparato pakeitimas. Įmonei, įrengusiai senąjį POS kasos aparatą, gal tiksliau - apskaitos sistemą, mūsų susitarimas tapo nebenaudingas, o tuo pačiu ir man nebetiko paslaugų kokybė. Pasėdėjus ir pašnekėjus nusprendėme, kad laikas baigti pasirodymą. Teko pirkti naują kasos aparatą. Paskambinau į Italiją mūsų draugei Akvilei, pasiklausti, kokią apskaitos sistemą jie naudoja. Restoranas didelis, apie 200 vietų, maniau tikrai turės kažką rimto. Buvo net minčių patiems tapti įrangos tiekėjais. Net amo netekau, kai pasakė, kad pas juos stovi paprasčiausias kasos aparatas, sąskaitas neša rašytas ranka, o klientui apmokant išmuša čekį. Taip, tokiu pat kasos aparatu, koks pas mus naudojamas turguose ar nedidelėse parduotuvėse, be jokių įmantrybių. Pamenu, kad mums surašė ką valgėme ant lapelio, o pasirodo tokią sąskaitą pateikia visiems restorano lankytojams. Ir štai tada Karolina eilinį kartą pasakė auksinius žodžius, kad mums, turintiems 5 staliukus, tikrai pakaks paprasto aparatėlio. Prasidėjo paieškos, su nukrypimais ieškant panaudoto, bet galų gale nupirkome naują. Negana to, turintį ir restoraninį rėžimą. Žodžiu, pirkinys numeris vienas. Neturiu nei vienos pastabos dėl jo kokybės ar darbo, ar kad kažko dirbant tokiu būdu trūktų.

Taip prabėgo ir vasara. O atėjęs ruduo atvedė ir didesnį svečių srautą. Supratome tik vieną - taip, kaip dirbome praėjusią žiemą, šią tikrai nebepadirbsime. Kaip ten bebūtų, bet pradėti darbą aštuntą ryte ir baigti pirmą ar net antrą nakties, yra per daug. Pradžioje viskas suprantama, bet praėjus metams supratome, kad arba mums reikia dar vieno žmogaus, arba dar mėnuo ir užrakinsime duris visam laikui.

Taip po kelių mėnesių paieškų, mūsų komandą papildė Ieva. Pradžioje tvarkydavo restoranėlį tik vakarais, kai mes su Karolina išeidavome namo, vėliau pradėjo dirbti ir vakare, dabar jau ir šeštadieniais.

Na, o po kelių menesių prisijungė ir mano brolis Antanas. Luka sako, kad jis gražesnis už mane, todėl jam buvo patikėtas produktų tiekimas ir kiti su važinėjimu susiję reikalai, aš pats tokiu būdu, galiu daugiau dėmesio skirti virtuvei. Vėliau, kaip ir Ieva, Antanas pradėjo dirti ir vakarais bei kas antrą šeštadienį. Žodžiu šiuo metu Piccolo apkamšytas iš visų pusių.

Bet to negana. Šiuo metu ieškome stipraus virėjo man į komandą. Virėjo, kuris žiūrėtų į pasaulį pro rožinius akinius, norėtų dirbti Lietuvoje ir galėtų ranką nukirsti už neskanų maistą lėkštėje. Ir kuo stipresnis, tuo geriau. Aišku, aukšto lygio specui reikės daugiau mokėti, tačiau bus verta, nes jaučiu, kad trūksta dar vienų tvirtų ir darbščių rankų virtuvėje, kad restoranas būtų toks, kokį noriu matyti jį šiandien. Kai su tokiu žmogum susitiksime, greičiausiai vėl pats imsiuosi produktų tiekimo ir kitų reikalų, tačiau svarbiausia, kad Piccolo stiprėtų. Visomis prasmėmis. Chuck‘as Norris‘as sakė, kad kai išeis į pensiją, ateis pas mus ir viską sutvarkys, bet iki tol reikia dirbti patiems.

Ryt papasakosiu apie meniu naujienas, o poryt nepapasakosiu nieko.

Rodyk draugams

Metai ir 350 diena. Pasiilgau rašyti.

Atsiprašau, kad taip dažnai rašau, bet turiu dar šiek tiek pasipasakoti, nes visko tiek daug nutiko, kad jau galvoje mirksi lemputės, įspėjančios apie antrojo lygio smegenų ištinimą. Nežinau, koks būna pirmo ar trečio lygio, bet man mirksi antro. Ir nežinau, ar tai rimta, ar ne, bet devynių menesių pertrauka tikrai ilgas laiko tarpas. Pamenu ankstesnis įrašas buvo po dviejų mėnesių pertraukos, ir tai man atrodė nerealiai daug. Ir surašyti įvykius iš eilės bus gana sunku, bet pasistengsiu rekonstruoti kaip įmanoma tiksliau.

Daržovių lazanija - pamiršta. Nedaug, tiesa pasakius, aš jų išbandžiau, bet nusprendžiau, kad geriau jau kepti tai, ką moki ir kas skanu nei atvirkščiai. Neskanu man, nors tu ką.

O štai su Tiramisu reikalas visai kitas. Mascarpone, ladyfingers ir kiti produktai nebedinginėja iš parduotuvių lentynų, receptas „išdirbtas” iki tiek, kad norisi tik plakti, plakti, o paskui maišyti ir maišyti. Ir skanu, ir gera, ir ramu. Kaip ir su lazanija. Jokio skubėjimo, galvojimo išeis ar ne, tiesiog ramus darbas. Be to, Tamaros pasakymas, kad desertai nemėgsta skubėjimo, buvo višiskai teisingas.

Dar vienas smagus įvykis - pažintis su argentiniečiu, mano draugo Andriaus draugu, kuris buvo atvykęs į Vilnių darbo reikalais. Jau seniai mano galvoje kirbėjo Gazpacho. Žinau, kad tai ispaniška, o ne itališka sriuba, bet mes niekada labai ir nežadėjome gaminti išskirtinai itališkus patiekalus, nors pagrindiniai patiekalai - pasta ir lazanija, lyg ir diktuoja tą kryptį. Taigi aš kelis kartus minėjau Andriui ir kitiems, kad jei sužinos ar sutiks, kas galėtų parodyti kaip šią sriubą pagaminti, būtinai man pasakytų. Ir štai tau kad nori, vieną praėjusios vasaros vakarą ateina dviese. Sako va, prašei, tai ir atvedžiau. Tiesiai iš Argertinos.

Aš labai atsiprašau, bet pamiršau to šefo vardą. Bet ne tame esmė. Sutarėme, kad ryte jis ateis ir parodys kaip viską daryti. „It‘s simple” sako. Žinote, kiek kartų aš tą „čia juk lengva” esu girdėjęs? Nuo vaikystės, kai močiutė sakydavo, kad „čia juk tik truputį grietinytės, truputį sviestuko ir viskas”. Dar pamenu, kad tik parduotuvėje prisiminiau, jog nepadarėme produktų sąrašo, todėl viską sriubai supirkau iš atminties. Tik nepamenu iš kur ta atmintis atsirado. Neturėjo jos būti, nes niekad nebuvau gaminęs. Bet viskas, išskyrus raudono vyno actą tiko. Pasirodo reikėjo balto. Ir kas keisčiausia, jau kitą rytą ragavome tikrą Gazpacho. Buvo nerealu, gaila tik, kad visa tai įvyko vasaros pabaigoje, bet praktika šiai vasarai tikrai buvo gera. Praėjusią savaitę, nuo pirmųjų pavasario dienų, vėl pradėjau ją gaminti, vėl prisiminiau praėjusią vasarą, pirmąją Piccolo vasarą.

Dar vienas Gazpacho bandymas buvo su Anxton iš Ispanijos. Bet jau vėlyvą rudenį ir šis receptas nespėjo pasibūti ant meniu lentos, tačiau šią vasarą, kai bus karšta, gaminsiu Gazpacho kaip šaltą gėrimą - taip kaip geria jo namuose. Visiškai kitaip daromą, nors ir beveik iš tų pačių produktų. Tačiau su Anxton pažintis neapsiribojo vien tik sriuba. Dar laukia paella, bet ji greičiausiai nebus Piccolo meniu.

Luca. Italas, kurį pamačius tarpuduryje, Tadas pralinksmėja. Ir ne dėl to, kad jis praktiškai išgelbėjo lazanijos ragu receptą, pasakydamas, kad reikia dėti salierą, ir ne dėl to, kad padarėme skaniausius pasaulyje tortellini su jautiena ir prosciutto, prie kurių iki šiol dar neturiu tinkamiausio padažo, ir ne dėl to, kad vis planavome ir planavome kartu dirbti, bet vis aplinkybės susiklostydavo taip, kad likdavome savuose daržuose, bet dėl to, kad matai, kaip žmogui dega akys, kai kalbame apie maistą, apie restoranų kultūrą ir padėtį, apie svajones ir šiandieną.

Dar daug turiu papasakoti, bet jau akys žiūri į skirtingas puses. Einu pamiegoti, ryt iškepsiu lazanijų, lauksiu svečiuose, o vakare būtinai vėl pratęsiu, nes dar liko nepaminėta begalė svarbių Piccolo akimirkų.

Rodyk draugams