Laikas atversti naują puslapį. Pirmojoje dalyje rašiau apie atsidarymo darbus ir pirmąsias dienas. Dabar prasideda kitas etapas, kurį pavadinau  - Piccolo gyvenimas arba gyvenimas Piccolo. Tai vienas ir tas pats. Maniau, kad ši sintezė atsiras kiek vėliau, bet ji atėjo labai greitai. Piccolo tapo mumis, o mes tapome Piccolo. Visos mintys, idėjos ir tolimesni planai susiję būtent su juo. Ir svarbiausia - savo dvasia Piccolo toks, apie kokį svajojome.

Net pagalvojau, kad tai panašu į vaiką, kurį pradedi, lauki jo gimimo, augini, tik skirtumas tas, kad jis niekada netaps savarankiškas, jam nuolat reikės meilės ir begalinio rūpesčio. Ir tas skirtumas man patinka. Patinka keltis ryte ir galvoti kaip šiandien gaminsiu, kas ateis į svečius, ką dar turiu padaryti. O padaryti dar yra ką. Neskaitant visų darbų, prie visko prisidėjo ir Kalėdinė girlianda, kuri jau kelios dienos prašosi pakabinama. Ir su blogu panaši situacija. Paskutinis mano įrašas gruodžio 1 d. Atvirai pasakysiu, nėra kada. Viskas sudėliota tokiu tikslumu, kad jei reikia padaryti kažką nenumatyto, tą darai arba naktį, arba sekmadienį, arba iš vis nedarai. Kaip ir tai, kas numatyta. Ryte važiuoju į Piccolo ir ruošiuosi pietums, po pietų kol viską sutvarkau, ateina laikas važiuoti į parduotuvę produktų, po to vėl ruošimasis vakarui. Gerai, kad Karolina dirba kartu per pietus ir vakarais, nes kitaip tektų priimti kažką, o to, bent šiuo metu, labai nesinori. Greičiausiai dėl to, kad pats Piccolo tapo labai asmeniška vieta, šeimos dalimi. Net svečiai, kurie dažniau lankosi - kaip geri seni pažįstami, nors praėjo dar tik kelios savaitės. Ir jei kurią dieną neateina, jau rūpestis galvoje, kad gal kas negerai buvo, nors juk negali taip būti, kad kasdien vis pas mus ir pas mus. Bet su keliais taip ir yra, net juokauja kai ateina, kad priklausomybė nuo lazanijos atsirado.

Ir visa tai taip gerai nuteikia, kad net pamirštu nuolatinį nugaros skausmą, kuris ačiū Dievui, mažėja. Matyt bus atsiradęs dėl nuolatinio darbo stovint ir šiek tiek palinkus į priekį. Čia daugumos virėjų rūpestis, kuris neaplenkė ir manęs.

Bet kad ir kaip malonu ir įdomu važiuoti produktų, ieškoti geriausių, gaminti kaip tik gali skaniausiai, nėra geresnio laiko už tą, kurį gali skirti pokalbiui su svečiais. Tai visiškai nepakartojama. Vieniems pasakoji kaip gimė restoranėlis ir kaip gaminu, kiti padėkoja, kad pagaliau bus vieta, kurioje gali užbėgti puodeliui espresso ir trumpam „kaip laikaisi” prie baro ir vėl nukulniuoti su savo reikalais, treti pasakoja savo gyvenimiškas istorijas. Kartais pagalvoju, kad norėčiau ne gaminti, o būti salėje, bet paskui suprantu, kad būtent dėl maisto čia ir ateinama, ir vėl grįžtu į savo „tyrimų institutą”.

 Šiuo metu bandau sutarti su ponia lazanija, kad ji kas dien būtų tokia pat. Nes iki šiol, ji kiekvieną rytą, lipdama iš lovos, būna vis kitokios nuotaikos. Tai atsipalaidavusi ir išsilieja lėkštėje, tai susikausčiusi, lyg pirmą kartą būtų lėkštėje su per daug išdžiovinta šukuosena. Pastebėjau, kad šios dvi jos nuotaikos, būtinai pasikartoja kartą į savaitę, o likusiomis dienomis, būsena būna normali. Aš galėčiau su tuo susitaikyti, bet nežinau kodėl taip yra, o tai mane jau varo iš proto. Rodos darau viską lygiai taip pat, o tik iškepus paaiškėja jos nuotaika. Tai ne tragedija, bet klausimas numeris vienas. Kitas klausimas - desertas. Stengiamės jį padaryti tokį, koks turi būti iš tikrųjų. Originalus ne ta prasme, kad kažko į jį pridėsime savito, bet originalus tuo, kad bus toks, kokį Karolina valgė vienoje iš savo kelionių. Šiuo metu liko tik jo purumo ir vienos iš sudedamųjų dalių gavimo klausimai. Purumą manau išspręsime dar per kelis bandymus, o dėl trūkstamos dalies, jaučiu kad teks siųstis. Bet patikėkit, vien iš Karolinos pasakojimo koks jis turi būti - verta. Kita vertus, galbūt bus verta pasidaryti patiems, kaip kad padarėme su lazanijos lakštais. Svarbiausia, kad jis būtų geriausias koks tik gali būti.

Dar viena džiugi žinia, kad ponia lazanija pradėjo savo kelionę į svečių namus. Vakarėliams, gimtadieniams ir šiaip gražioms progoms. Apie šią idėją galvojau nuo pat pradžių, bet eilinį kartą vis delsiau su jos viešinimu. O vakar, vienas iš svečių sako: „Tadai, ar galėtum man penktadieniui iškepti visą formą lazanijos?” Taip mano stalčius ir atsidarė. Tai juk 12 porcijų! O pasirodo viskas labai paprasta - vaiko gimtadienis. Atvažiuos vakare paimti paruoštą lazaniją, kurią pats išsikeps. Reikės tik instrukciją pridėti, kad nepasimirštų kaip kepti.

Eilinį kartą mano idėja pati atėjo pas mane. Ir tuo labai džiaugiuosi, nes dabar jau esu tikras tuo, ką darau. Neveltui, matyt, sako, kad viskam savas laikas.

Patiko (5)

Rodyk draugams