Tai man pats sunkiausias įrašas. Tačiau tai ir labai gera pamoka, kurią turėjau anksčiau ar vėliau išmokti. Tai aišku ne gyvenimo pabaiga, bet vakarykštė žinia, kad negausiu Maisto tvarkymo subjekto patvirtinimo pažymėjimo, mane sulygino su žeme. Anksčiau laiko pasiskelbęs, kad viskas dėl pažymėjimo gavimo tvarkoje, supratau, kad ne veltui sakoma „nesakyk op, neperšokęs griovio”. Leidau sau taip sakyti, nes nuvežus reikiamus dokumentus į Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą, gavau atsakymą, kad virtuvės įrengimų projektas tinkamas. Juo remiantis ir buvo įrengta virtuvė. Tačiau atvykus inspektorei, situacija pasikeitė. Apžiūrėjusi patalpas ir surašiusi maisto tvarkymo subjekto patikrinimo aktą, inspektorė padarė išvadą, kad pagal mano norimą patiekalų asortimentą, šios virtuvės patalpos yra netinkamo dydžio. Išplanavimas ir įrengimas būtų tinkamas, jei aš norėčiau gaminti patiekalus iš pusfabrikačių arba šildyti jau kažkur pagamintus, bet juk tai ne Piccolo, kurto gaminti šviežią maistą, tikslas.

Sprendimui, neišduoti pažymėjimo, įtakos turėjo ir tai, kad vakar dienai dar nebuvau sudaręs atliekų išvežimo, ŠGP atliekų išvežimo bei dezinfekcijos sutarčių. Be to, nebuvo įrengtos personalo rūbų laikymo spintelės bei valymo priemonių laikymo spintelė, neturėjau paruošęs patiekalų kalkuliacinių bei technologinių kortelių, maisto tvarkymo procesas nebuvo išsamus, nusakantis kiekvieną žingsnį.

Veždavau inspektorius net į statybų įkarštį, kur įranga net nebūdavo sumontuota, o viskas stovėdavo dėžėse, apie patiekalus niekas net nešnekėdavo ir viskas būdavo gerai, pažymėjimas būdavo išduodamas, o šį kartą, nepaisant to, kad viskas įrengta, gavau neigiamą atsakymą.

Tai man buvo smūgis žemiau juostos… Perėjau visas šoko stadijas nuo neigimo iki susitaikymo su esama situacija.

Šiandien jau kiek nusiraminau. Nuo pat ankstyvo ryto sėdome tęsti vakar pradėto darbo - įsigilinimo į įstatyminę bazę ir nurodytų trūkumų šalinimo. Susitariau dėl sutarčių sudarymo, gavau trūkstamą patalpų planą, patvirtintą registrų centre, o tuo metu Karolina surinko visą įstatymų ir veiklą reglamentuojančių aktų paketą, kurį per savaitgalį reikės išnarstyti po kaulelį. Viešojo maitinimo įstaigų veiklą reglamentuoja šie pagrindiniai teisės aktai:

LIETUVOS RESPUBLIKOS MAISTO ĮSTATYMAS. 2000 m. balandžio 4 d. Nr. VIII-1608

LIETUVOS HIGIENOS NORMA HN 15:2005 „MAISTO HIGIENA”. 2005 m. rugsėjo 1 d. Nr. V-675

Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 852/2004, dėl maisto produktų higienos

Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 178/2002, nustatantis maisto įstatymo bendruosius principus ir reikalavimus, įkuriantis Europos maisto saugos tarnybą ir nustatantis su maisto saugos klausimais susijusias procedūras.

Teisės aktuose nurodytiems reikalavimams įgyvendinti, parengtos Geros higienos praktikos taisyklės. Viešojo maitinimo įstaigos gali pasirinti kuriuo vadovautis - RVASVT ar Geros higienos praktikos taisyklėmis.

Šio rinkinio informaciją būtina žinoti kiekvienam veikiančiam viešojo maitinimo srityje. Remdamasis reikalavimais, per savaitgalį ketinu paruošti išsamų „Maisto tvarkymo proceso aprašymą” restoranėlyje, ir su juo vėl keliausiu ir VMVT. Kai paruošiu, pasidalinsiu šiuo dokumentu ir su jumis. Jei reikės įstatymų, rašykit, atsiųsiu.

Karolina sako, kad mažų restoranėlių, kurių virtuvė yra kartu su aptarnavimo sale vienoje patalpoje, kur svečiai gali matyti kaip šeimininkas gamina, nėra daug. Tai nėra įprasta praktika institucijų darbuotojams,  todėl ir reikia daugiau pastangų bei pasiruošimo, norint atsakingoms institucijoms įrodyti, kad maistas žmonėms bus gaminamas ir patiekamas saugus. O tai visų svarbiausia.

Jei mums nepavyks šiomis salygomis gauti leidimo vietoje lupti bulves ir skusti morkas sriubai, ieškosime kitų sprendimų ir sudarysime tokį geriausią meniu, kokį tik galima saugiai ruošti, esant tokiai įrangai, kurią turime šiandien. O ateityje, įsigysime profesionalią įrangą, virtuvė bus tobulinama, didės ir meniu įvairovė.

Kebliausias tarnybos įvardintas trūkumas - patalpų, tiksliau virtuvės dydis. Teisės aktuose nurodyta, kad patalpos turi būti tinkamo dydžio. Tikslūs skaičiai, kokios turi būti patalpos, nenurodomi, bet iš kitų reikalavimų punktų galima daryti išvadą, kad jei patalpoje pakanka vietos laikytis visų higienos normų reikalavimų, vadinasi patalpos yra pakankamo dydžio. Šiam punktui apginti aš buvau visiskai nepasiruošęs. Mano argumentai, kad patalpos tinkamos, neturėjo nei teisinio, nei praktinio pagrindimo. Tiesą pasakius, daugiausiai dėmesio skyriau kryžminės taršos išvengimui. Džiaugiuosi, kad šis uždavinys pavyko, tačiau to neužteko.

Šiuo metu yra keli keliai. Pirmasis - išanalizuoti visą įstatyminę bazę ir, ja remiantis, tinkamai pasiruošti antrajam susitikimui su Maisto ir veterinarijos tarnyba ir įrodyti, kad galima gaminti šiose patalpose, laikantis visų higienos normų, iš ko seka išvada, kad patalpos yra pakankamo dydžio. Antrasis - susitaikyti su esama išvada, kad gaminti galima tik iš jau paruoštų gamybai produktų. Tokiu atveju, tiesiog tam tikri sudėtingesni patiekalai lauks savo laiko.

Tai yra pamoka, kurią išmokęs, galėsiu judėti toliau. Ne vien kaip restorano šeimininkas, bet kaip žmogus, kuris jau tiksliai žinos sistemą ir galės, esant poreikiui, padėti kitiems.

Ir dar. Sėdime Piccolo apsikrovę kompais ir popieriais, žmonės užeina, palaiko mus, sako “laukiam kol atsidarysit”. Ačiū Gintautei už laišką ir entuziazmą, atf už tokį teigiamą įraša jo bloge. Visų ir nesuminėsiu. Tai suteikia jėgų, ačiū.

Net palegvėjo kai parašiau. Prisidaviau. Važiuojam toliau.

Patiko (13)

Rodyk draugams