Per visą laiką nuo atsidarymo, Piccolo nedirbo nei vieną sekmadienį dėl kelių priežasčių. Pirmoji buvo poilsio poreikis, nes darbo krūvis tikrai nemenkas, todėl dirbti septynias dienas per savaitę tiesiog fiziškai neįmanoma. O antroji buvo mūsų religiniai įsitikinimai, kad sekmadieniais nereikia dirbti. Dažnai sulaukiame pasakymų, kad būtų smagu, jei restoranėlis dirbtų sekmadieniais, kad būtų smagu susitikti sekmadienio pietų su draugais, pabūti ir pavalgyti su šeima. ir juokaudamas ir rimtai atsakydavau, kad būtent dėl šios priežasties, kad smagu susitikti su draugais ir pabūti su šeima, mes ir nedirbame.

Laikas nuo laiko, su svečiais, su kuriais bendraujame artimiau, pajuokaudavome, kad imti ir atidaryti Piccolo sekmadieniais galėtų jie. Su savo meniu, patys gamindami ir aptarnaudami. Bet iki šiol viskas buvo juokų forma. Iki šiol. Antradienį, įpusėjus vakarienei, prieina prie manęs dažnas restoranėlio svečias Andrius ir sako: “šį sekmadienį norėtume kepti „čirvinius” blynus, o už blynus surinktus pinigus padovanosime jūsų vaikų rūbeliams”. Nustebau. Dažnai būna, kad apie kažką pašneki, bet tai ir lieka kalbomis, o čia pasiūlymas guli ant stalo. Negali nesutikti. Tik vieną salygą pakeitėm - pasitarę su broliu Arūnu, pinigus paprašysime perduoti šeimai, kuriai šiuo metu sunku, ir kuri šiuo metu neturi tokios galimybės užsidirbti, kokią turime mes. Po mano ligos ir vaikų gimimo, tikrai buvo sunki situacija, nes restoranėlis nedirbo beveik du menesius ir be artimųjų pagalbos Piccolo būtų uždarytas penkis kartus, tačiau dabar vėl viskas grįžo į savo vietas, vėl daug svečių ir viskas bus gerai.

Sutarę detales, nusprendėme, kad pusryčiai prasidės pusę dvyliktos ir tęsis iki pirmos po pietų. Vienuoliktą nulis nulis, Andriaus mergina Emilija jau lūkuriavo prie durų. Prasidėjo pasiruošimas pusryčiams. Keturios blynų keptuvės, keturi indai ryte, Andriaus mamos paruoštos blynų tešlos, indeliai įvairių uogienių ir džemų. Viskas atrodė ir buvo rimta. Rimtas buvo ir jaudulys, ir bandymas jį paslėpti, ir kavų darymas, ir blynų kvapas. Viskas. Buvo. Nerealu. Kelias akimirkas nuklydau į pačią Piccolo pradžią, į pirmuosius pietus ir vakarienes, prisimindamas savo jaudulį, kuris nedingo iki šiol. Nepakartojamas jausmas.

Ir to jausmo apimtas išėjau. Palikau naujuosius šeimininkus ir jų svečius vienus, kad jie pabūtų savaip. Grįžau tik į pačią pabaigą, kartu su Karolina ir vaikais. Suvalgėme kelis nerealaus skonio blynus, vėliau visi kartu sutvarkėme restoranėlį ir uždarėme duris iki antradienio. Buvo miela, gera ir nauja. Bet svarbiausia, kad buvo gera. Būtų smagu, jei tokie pusryčiai taptų tradicija, pavyzdžiui, kiekvieną paskutinį mėnesio sekmadienį.

Patiko (13)

Rodyk draugams