BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

298 diena. 35 kvadratiniai metrai.

Šiandien pagalvojau, kad Piccolo tikrai nerealiai mažas restoranėlis. Ir virtuvė, ir prekių sandėlys, ir baras, ir indų plovykla, ir šaltųjų bei karštųjų patiekalų cechai, ir net penki staliukai su net penkiolika kėdžių, sutalpinti juokinguose trisdešimt penkiuose kvadratiniuose metruose. Net vaikų kampelis, ir tas rado savo vietą. Ir kas keisčiausia, kad dar lieka vietos vaiksčiojimui. Patinka.

Kiekviename kampe vis kažkas vyksta. Kėdės, ant lentynų stovintys daiktai, virtuvės rakandai keliauja iš vietos į vietą, kol pagaliau randa savąją. Beje, kėdės pagaliau galutinai sutvarkytos. Nusprendžiau  praėjusį pirmadienį dirbti tik vakare, o dieną paskirti visų buitinių dalykų tvarkymui. Taip ir lemputės visos pradėjo šviesti, ir pakaba, pagaliau, patikimai prisukta prie sienos. Šiaip tai dėl pakabos truputį gaila. Kabėjo ji ant vienos vinies ir buvo pakrikštyta draugystės pakaba, nes reikėdavo kabinti rūbus taip, kad išlaikytų lygsvarą. Bet taip kaip dabar juk geriau ir patogiau.

O dabar jau kiek pasenusių, bet labai svarbių žinių iš praėjusių dviejų savaičių. Svarbiausia iš jų  - mūsų šeimos draugo Kuru Binish viešnagė. Visą savaitę, nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro dirbome kartu. Stengiausi kaip įmanoma daugiau pasisemti patirties tiek maisto gaminime, tiek ir virtuvės darbe. Praėjusiais metais panašiu metu „stažavausi” Italijoje, Olivo dei Laghi, o šiemet pati „stažuotė” atkeliavo pas mane. Keliauti ir dirbti skirtinguose restoranuose, su skirtingais šefais man pats įdomiausias įkvėpimo ir mokymosi būdas. Dar nežinau, kaip tai reikės suderinti, su Piccolo. Turbūt būtent taip - kviečiant šefus dirbti kartu čia, būtų puiku, jei pavyktų.  

Binish yra baigęs kulinarijos mokslus Indijoje ir dirbęs restoranuose Estijoje ir Lietuvoje, todėl jo patirtis man buvo labai svarbi ir įdomi. Jis pats itin domisi sveika, vegetariška mityba. Labiausiai mane sužavėjo jo žinios ir patirtis apie produktų derinimą, siekiant išlaikyti rūgščių ir šarmų pusiausvyrą, kokie produktai negali būti dedami į patiekalą kartu, kaip vieni produktai neutralizuoja kitus. Tai reikalinga, kad žmogus jaustųsi puikiai ne tik valgydamas, bet ir pavalgęs. Tai bus dar viena iš mano gilinimosi sričių. Gaila, kad ši viešnagė truko tik savaitę, bet tikiuosi, kad ateityje dar turėsiu progų padirbti  su šiuo šefu.

 

Kita naujiena, kad pagaliau ant stalo galima pamatyti ir salotas. Ilgai aš su jomis tempiau, nes maniau, kad žiemą šalta, salotos nebus populiarios. Dabar matau, kad visiškai be reikalo. Planuoju, kad vasarą, kai bus salotų sezonas, atsiras ir močiutės darže užaugintų salotų, o dabar lėkštėje lollo rosso, lollo biondo, ruccola ir vyšniniai pomidoriukai, pagardinti alyvuogių ir citrinų padažu.

Taip, duona. Su Kuru išbandėme kelis duonos receptus. Būtinai norime ją kepti Piccolo. Pažadas duotas.

Ir pabaigai. Aš daug galvodavau, kas svarbiausia yra restorane. Maistas? Taip, tai svarbiausia. Aptarnavimas? Be kalbų. Bet šiandien suvokiau, kad tai paprasta makaronų darymo mašinėlės rankenėlė. Šiandien suminkiau tešlą ir nuėjau daryti lakštų lazanijai. O mašinėlė stovi be rankenėlės. Apžiūrėjau indaplovę, lentynas, stalčius. Dingo. Jūs būtumėt matę mane visą pasimetusį, suvokusį, kad  esu visiškai priklausomas nuo metalinio pagaliuko. Jei ne rankenėlė, negaliu iškepti lazanijos! Bet viskas ok. Radau, besiilsinčią po šaldytuvu. Keista vieta, bet matyt jai to reikėjo.

Rodyk draugams

280 diena. Paskutinė metų diena.

Visų pirma, ką norime pasakyti, tai didžiausią ačiū už viską. Ir už gražius žodžius, ir už malonius pašnekesius, ir už šypsenas. Už viską.

Ir jei atvirai, turiu tiek daug jums pasakyti, kad jau kelintą kartą ištrinu tekstą. Rodos, kad vis ne taip ir ne taip. O iš tikrųjų viskas taip paprasta. Taip, sužinojusių apie mus padaugėjo, bet juk Piccolo toks pats. Todėl papasakosiu kokia situacija šiai dienai.

Šias dvi savaites galima būtų skirti į du etapus. Veiksmas iki straipsnio vz.lt pasirodymo ir po. Iki jo, gyvenimas sukosi pamažu ir ramiai. Kas dieną ateidavo keliais svečiais daugiau, prisijungdavo keli nauji facebook puslapio gerbėjai, beveik visus juos pažinojome, nes jie prisijungdavo jau pas mus pabūvoję Trumpai tariant, mes tiksliai žinojome kas vyksta, kas ateina ir kada. O po publikacijos, situacija, kelioms dienoms praėjus, tapo visiškai kita. Apie patį interviu, jaudulį laukiant straipsnio būtinai parašysiu kitą kartą.

Blogo skaitytojų skaičius padvigubėjo, facebook puslapyje prisijungusių taip pat kasdien vis daugiau. O dar elektrononiai laiškai. Žodžiu, straipsnis apie restoranėlį, per vieną dieną mus perkėlė turbūt pusę metų į priekį. Ir tai iššaukė manyje du stiprius, nuolat besikeičiančius jausmus. Džiaugsmą ir jaudulį. Pirmasis atsiranda tuomet, kai žinai, kad tiek per pietus, tiek per vakarienę Piccolo bus pilnas žmonių, o antrasis atsiranda pagalvojus kaip reikės suspėti su visais pabendrauti. . O apie ateinančius ir negaunančius vietos man iš vis sunku kalbėti. Atsiprašome ir paprašome užsukti kitą dieną arba vėliau, duodame savo kontaktus, kad galėtų rezervuotis staliuką. A ccvpie tai norėčiau pašnekėti kiek daugiau.

Atvirai pasakius, tai buvo vienintelis būdas suvaldyti svečių srautą ir išlaikyti Piccolo tokį, koks jis turi būti. Turbūt jau turėjome prikaupę pakankamai patirties, kad suvoktume, jog ne aptarnautų žmonių skaičius, o kokybė yra tai, dėl ko atsirado Piccolo. O jei aš visą laiką gaminsiu ir neturėsiu minutėlės šnektelt su svečiu, prarasime tą savitumą, kuris visus čia traukia.   Rezervacijų sistema susidėliojo lengvai ir aiškiai, nes abu sutarėme, kad geriau vakarienės metu turėti 4-5 staliukus, ir kad svečiai galėtų skaniai pavakarieniauti, neskubinami pabendrauti, kad gautų visą jiems reikalingą dėmesį, nei turėti dvigubai daugiau svečių, kurie bus patenkinti ne 120, o 80 procentų, o tai reiškia, kad gali ir nebesugrįžti.

Todėl tik rezervacijos, o ne nevaldomas srautas buvo geriausias sprendimas, nes aš greičiausiai jau būčiau išsitiesęs kur virtuvėje, o Karolina kur nors salėje. Taip, nemalonu pasakyti, kad daugiau vietų nėra ir kad nebegalėsi daugiau pagaminti nei esi numatęs, bet tai buvo vienintelis kelias. Pamenu, vieną dieną, apie šeštą valandą vakaro restoranėlis dar buvo tuščias, ir pirmi svečiai turėjo ateiti apie septintą. Užėjo porelė jaunų žmonių ir turėjau pasakyti, kad atleiskit, bet laisvų vietų nebeturime. Atrodo keista. Nieko nėra, o vietų irgi nėra. Bet štai kame esmė. Elementoriškame nore aptarnauti gerai tuos, kas iš anksto užsirezervavo staliuką, parodyti jiems maksimalią pagarbą ir dėmesį. Jei prieš juos aš pasodinsiu dar kažką, yra tikimybė,  kad pritrūksių produktų. O blogiausia - kad galiu nespėti pasiruošti jų atėjimui, stalą jie ras nepadengtą ir pamanys, kad jų nelaukėme.

Todėl, po kelių rimtų diskusijų, nusprendėme, kad vakare dirbame daugiausia pagal rezervacijas. Jei yra laisvų vietų ir turiu pakankamai laiko ir produktų, su mielu noru priimsime daugiau svečių, bet yra ir tikimybė, kad net esant laisvų vietų, sakysiu, kad priimti šiandien nebegalėsime. Tik dėl to, kad galėtume gerai aptarnauti likusius. Todėl labai prašau, skambinkite. Dar liko tik vienas atviras klausimas, kiek laikyti rezervą, jei vėluojama. Bet iki šiol tai nesukėlė problemų.

Paskutinę metų  dieną žiūrėdamas į praėjusius metus esu laimingas. Daug padaryta ir dar daug prieš akis.

O pabaigai turiu jums situaciją iš restoranų gyvenimo. Į Piccolo ateina svečias ir užsako du kavos - sau ir savo draugui. Karolina klausia manęs, ar ji turėtų vieną kavą padaryti dabar, o kitą kai ateis kitas žmogus. Nee. Yra toks žaidimas, skirtas išmokyti kitus ateiti laiku. Ateinate, pavyzdžiui į susitikimą sutartą valandą. Užsakote vieną puodelį kavos sau, o kitą - savo kompanionui. Kiek jis vėluos, tokio šiltumo kavą ir gers.

Taigi, baigiantis šiems, nepakartojamiems metams, kitąmet linkime įgyvendinti visas savo svajones, net tas, apie kurias dar nesvajojote, niekada nenukabinti nosies net tada, kai viskas rodos prarasta, visuomet pasikliauti savo nuojauta ir svarbiausia, tikėti tuo ką darai, o darant viską daryti iš širdies ir su meile. O kad palinkėjimai pildytųsi, susitikimuose gerkite tik karštą kavą :)  

Rodyk draugams

266 diena. Piccolo gyvenimas arba gyvenimas Piccolo

Laikas atversti naują puslapį. Pirmojoje dalyje rašiau apie atsidarymo darbus ir pirmąsias dienas. Dabar prasideda kitas etapas, kurį pavadinau  - Piccolo gyvenimas arba gyvenimas Piccolo. Tai vienas ir tas pats. Maniau, kad ši sintezė atsiras kiek vėliau, bet ji atėjo labai greitai. Piccolo tapo mumis, o mes tapome Piccolo. Visos mintys, idėjos ir tolimesni planai susiję būtent su juo. Ir svarbiausia - savo dvasia Piccolo toks, apie kokį svajojome.

Net pagalvojau, kad tai panašu į vaiką, kurį pradedi, lauki jo gimimo, augini, tik skirtumas tas, kad jis niekada netaps savarankiškas, jam nuolat reikės meilės ir begalinio rūpesčio. Ir tas skirtumas man patinka. Patinka keltis ryte ir galvoti kaip šiandien gaminsiu, kas ateis į svečius, ką dar turiu padaryti. O padaryti dar yra ką. Neskaitant visų darbų, prie visko prisidėjo ir Kalėdinė girlianda, kuri jau kelios dienos prašosi pakabinama. Ir su blogu panaši situacija. Paskutinis mano įrašas gruodžio 1 d. Atvirai pasakysiu, nėra kada. Viskas sudėliota tokiu tikslumu, kad jei reikia padaryti kažką nenumatyto, tą darai arba naktį, arba sekmadienį, arba iš vis nedarai. Kaip ir tai, kas numatyta. Ryte važiuoju į Piccolo ir ruošiuosi pietums, po pietų kol viską sutvarkau, ateina laikas važiuoti į parduotuvę produktų, po to vėl ruošimasis vakarui. Gerai, kad Karolina dirba kartu per pietus ir vakarais, nes kitaip tektų priimti kažką, o to, bent šiuo metu, labai nesinori. Greičiausiai dėl to, kad pats Piccolo tapo labai asmeniška vieta, šeimos dalimi. Net svečiai, kurie dažniau lankosi - kaip geri seni pažįstami, nors praėjo dar tik kelios savaitės. Ir jei kurią dieną neateina, jau rūpestis galvoje, kad gal kas negerai buvo, nors juk negali taip būti, kad kasdien vis pas mus ir pas mus. Bet su keliais taip ir yra, net juokauja kai ateina, kad priklausomybė nuo lazanijos atsirado.

Ir visa tai taip gerai nuteikia, kad net pamirštu nuolatinį nugaros skausmą, kuris ačiū Dievui, mažėja. Matyt bus atsiradęs dėl nuolatinio darbo stovint ir šiek tiek palinkus į priekį. Čia daugumos virėjų rūpestis, kuris neaplenkė ir manęs.

Bet kad ir kaip malonu ir įdomu važiuoti produktų, ieškoti geriausių, gaminti kaip tik gali skaniausiai, nėra geresnio laiko už tą, kurį gali skirti pokalbiui su svečiais. Tai visiškai nepakartojama. Vieniems pasakoji kaip gimė restoranėlis ir kaip gaminu, kiti padėkoja, kad pagaliau bus vieta, kurioje gali užbėgti puodeliui espresso ir trumpam „kaip laikaisi” prie baro ir vėl nukulniuoti su savo reikalais, treti pasakoja savo gyvenimiškas istorijas. Kartais pagalvoju, kad norėčiau ne gaminti, o būti salėje, bet paskui suprantu, kad būtent dėl maisto čia ir ateinama, ir vėl grįžtu į savo „tyrimų institutą”.

 Šiuo metu bandau sutarti su ponia lazanija, kad ji kas dien būtų tokia pat. Nes iki šiol, ji kiekvieną rytą, lipdama iš lovos, būna vis kitokios nuotaikos. Tai atsipalaidavusi ir išsilieja lėkštėje, tai susikausčiusi, lyg pirmą kartą būtų lėkštėje su per daug išdžiovinta šukuosena. Pastebėjau, kad šios dvi jos nuotaikos, būtinai pasikartoja kartą į savaitę, o likusiomis dienomis, būsena būna normali. Aš galėčiau su tuo susitaikyti, bet nežinau kodėl taip yra, o tai mane jau varo iš proto. Rodos darau viską lygiai taip pat, o tik iškepus paaiškėja jos nuotaika. Tai ne tragedija, bet klausimas numeris vienas. Kitas klausimas - desertas. Stengiamės jį padaryti tokį, koks turi būti iš tikrųjų. Originalus ne ta prasme, kad kažko į jį pridėsime savito, bet originalus tuo, kad bus toks, kokį Karolina valgė vienoje iš savo kelionių. Šiuo metu liko tik jo purumo ir vienos iš sudedamųjų dalių gavimo klausimai. Purumą manau išspręsime dar per kelis bandymus, o dėl trūkstamos dalies, jaučiu kad teks siųstis. Bet patikėkit, vien iš Karolinos pasakojimo koks jis turi būti - verta. Kita vertus, galbūt bus verta pasidaryti patiems, kaip kad padarėme su lazanijos lakštais. Svarbiausia, kad jis būtų geriausias koks tik gali būti.

Dar viena džiugi žinia, kad ponia lazanija pradėjo savo kelionę į svečių namus. Vakarėliams, gimtadieniams ir šiaip gražioms progoms. Apie šią idėją galvojau nuo pat pradžių, bet eilinį kartą vis delsiau su jos viešinimu. O vakar, vienas iš svečių sako: „Tadai, ar galėtum man penktadieniui iškepti visą formą lazanijos?” Taip mano stalčius ir atsidarė. Tai juk 12 porcijų! O pasirodo viskas labai paprasta - vaiko gimtadienis. Atvažiuos vakare paimti paruoštą lazaniją, kurią pats išsikeps. Reikės tik instrukciją pridėti, kad nepasimirštų kaip kepti.

Eilinį kartą mano idėja pati atėjo pas mane. Ir tuo labai džiaugiuosi, nes dabar jau esu tikras tuo, ką darau. Neveltui, matyt, sako, kad viskam savas laikas.

Rodyk draugams

251. Ypatingo įvykio dalyvis.

251. Ypatingo įvykio dalyvis.

Ar Jums teko kada patirti tą jausmą, kai, rodos, darai kažką nereikšmingo, net nežinai kodėl tai darai, o paskui tas veiksmas ar per jį gauta informacija labai praverčia? Dažniausiai net nepameni iš kur ir kaip, tai sužinojai, bet susidarius tam tikrai situacijai turi sprendimą ar paaiškinimą siųstą iš praeities. Taip man nutiko su, galima sakyti, visiškai nieko su restoranu neturinčia, Jeremy Clarkson knyga „Don‘t Stop Me Now”. Na, bendra su šiuo blogu nebent tai, kad joje dažnai minimas garsiojo „Ivy” restorano pavadinimas. Paėmiau ją paskaityti tik dėl autoriaus, net nežinodamas gerai apie ką ji. Ir skaityti ėmiausi pačiame darbų įkarštyje, atrodo visai nelaiku.

Ši knyga - automobilių aprašymų rinkinys. Atrodo nieko tokio svarbaus. Jokios dramos, jokios istorijos, pusė teksto, nors ir labai įdomaus, yra visiškai nesusiję su aprašomu automobiliu. Irta viena mintis man įstrigo labai giliai ir įtariu labai ilgam. O mintis tokia: kai įsėdi į automobilį ir jį vairuoji, turi pasijausti ypatingo įvykio dalyviu. Kai perskaičiau, ji man labai patiko, bet iki šiandien ji buvo tiesiog gera mintis. O šiandien, po pietų, mano galvoje užsidegė lemputė - juk ir svečias, būdamas restorane, turi pasijusti ypatingo įvykio dalyviu. Ir net nebūdamas pačiame restorane. Vien apie jį pagalvojęs.

Visa tai buvo daroma nuo pradžios, kai pradėjau rašyti šį blogą, ir jį skaitė tie, kuriems įdomi restoranų veikla. Ir dabar, kai restoranėlis jau gimė ir pamažu kuriasi, auga. Rašau, gaminu ir bendrauju, nes noriu, kad kiekvienas užėjęs pasijaustų šio ypatingo įvykio dalyviu. Ir tai turėsiu pasiekti ne fejerverkų šaudymu per kiekvieną vakarienę ar pietus, bet skaniu ir dailiai atrodančiu patiekalu, šiltu ir nuoširdžiu bendravimu, asmeniniu aptarnavimu, šeimininko dėmesiu. Kad kiekvieną kartą svečias jaustų, kad vyksta kažkas ypatingo, ir jis yra labai svarbi to dalis.

Kelios mintys iš mano užrašų šia tema:

Estetika lėkštėje. Patiekalo puošimas: žolelės,  aliejai, padažai. Svečiams suvalgius patiekalus, nunešti panaudotas lėkštes ir tada grįžti prie staliuko  aptarti jų valgytą maistą. Bendravimas, stovint kaip svarstyklei su dviejomis lėkštėmis, nesuteikia malonumo nei svečiui, nei man, be to, atrodau kaip idiotas, daugiau dėmesio kreipiantis į tai, kad neiškristų peilis iš lėkštės. 

Išeinančių svečių išlydėjimas. Iki pat durų. Net tada kai kyla gaisras virtuvėje. Gaisrą galima užgesinti, sudegusį patiekalą pagaminti iš naujo, o svečiui juk nepasakysi „oi palauk, užeik iš naujo ir vėl išeidinėk, kad galėčiau tinkamai išlydėti.

Uždaryti restoraną ir išeiti pasivaiksčioti, jei pažiūrėjęs į veidrodį matai pigiai žemę pardavusį žmogų. Svečiui gali būti įdomi šeimininko savijauta, bet jis čia ateina ne dėl to.

Rodyk draugams

250 diena. Pirmoji savaitė.

Labas. Šį žodį, per pastarąją savaitę sakiau žymiai dažniau nei įprastai. Sakau jį ir Tau. Labas. Ne laba diena, ne sveiki, o labas. Taip arčiau ir paprasčiau. Malonu buvo stebėti svečių reakciją. Vieni kiek pasimesdavo, kad kaip čia taip tiesiai šviesiai, o kiti atsakydavo tokiu pat šiltu labas. Anksčiau, kelis kartus esu pamąstęs, kaip reikės sveikintis. Labas, laba diena, sveiki? Koks bus tinkamiausias. O dabar tai kažkaip savaime išsisprendė.

Kaip ir reikalai su lazanija. Jūs neįsivaizduojate, koks akmuo nusirito nuo mano nugaros, kai iškepiau tai ką norėjau pamatyti jau pusę metų. Aš praeitą kartą rašiau, kad pagaliau man išėjo. Nenorėčiau išsižadėti savo žodžių, bet, pagal svečių nuomonę, ji kasdien darosi vis skanesnė. Mano nuomone, ji gali būti dar geresnė. Ir aš žinau kodėl taip yra. Pirma, aš rašausi kiekvieną žingsnį į savo knygą ir paskui darau pastebėjimus ir rekomendacijas kitam kepimui. Antra, dedu skirtingų gamintojų produktus. Vien kol radau tinkamą mozzarella reikėjo keturių kepimų. O bechamell padažas vis dar mano eksperimentų aikštelėje. Ir žinote, kuo toliau, tuo labiau man tai patinka. Kai jau turi tave tenkinančią bazę, gali sau leisti šiek tiek pažaisti su vienu ar kitu produktu, sužinoti koks jo kiekis kokią įtaką daro.

Panašiai ir su naminiais makaronais. Kai darai vieną porciją, po kiek laiko pasimiršta ką ten ir kaip darei. O kai per dieną jų būna daugiau, tai gali eksperimento tvarka bandyti išgauti kuo geresnį rezultatą. Tiesą pasakius, čia kalbu apie miltų ir kiaušinio santykį. Ir, jei atvirai, tai italų standartas - vienas kiaušinis + 100 gramų miltų yra numero uno. Jokia kita tešla neišverda tokia minkšta ir tuo pačiu nebūna nei ištežusi, nei gleivėta.

Visai kitokia situacija yra su kitomis meniu dalimis. Gal tik kiek galvą iškelia sriuba, bet ir čia aš noriu daugiau įvairovės. O užkandžiai ir desertai sėdi, kaip prisidirbę pirmokai, nuleidę galvas.

Štai tokį carpaccio norėčiau matyti ant stalų, bet, tiesą pasakius, dar neteko gauti tokios kokybiškos jautienos kaip Italijoje.

Pietų metu tai visiškai neaktualu, bet vakarais buvau paklaustas ne kartą ir ne du, kokie yra Piccolo desertai. Va tada ir aš kaip pirmokas sakiau, kad dar neturiu. Tik galvos nenuleidau, nes būtinai juos noriu atrasti ir atnešti prie kavos ar arbatos. Kai kas sako, kad na, o kas čia tokio sunkaus, paimk ir padaryk pagal receptą. Bet aš noriu kitaip, aš noriu su specu, kuris padarius pasakytų ar ok, ar galim dar geriau. Kuo daugiau gausiu kitų nuomonių ir rekomendacijų, tuo bus geriau. Ir kalba eina ne vien apie desertus ar užkandžius. Papildomo dėmesio reikia ir karštiesiems patieklams. Reikalas tame, kad norėčiau matyti meniu keliais karštaisiais patiekalais daugiau. Nes esminis principas nesikeis - lazanija ir makaronai lieka pagrindui, o kiekvieną dieną norėtųsi turėti du tris kitokius patiekalus. Ateini ir klausi kas šiandien dar yra. Kalbu apie kepsnius ir troškinius. Lazanija yra pamatas, makaronai yra sienos, reikia dar kepsnių, busiančių stogu, užkandžių, būsiančių durimis ir desertų, būsiančių langais.

Štai tada Piccolo namas bus paruoštas gyvenimui.

Tada bus galima ir apie kilimus ir  paveikslus pagalvoti.

Nuotraukos iš kelionės į italiją.

 

 

Rodyk draugams

243 diena. Let me entertain you.

Taip kadaise dainavo Queen, po kelių dešimtmečių kitaip, bet apie tą patį Robbie Williams, o dabar ir Piccolo pagaliau oficialiai gali tai pasakyti. Tikrai taip. Vakar, pirmadienį gavau pažymėjimą ir esu užregistruotas maisto tvarkytojų registre.

Tiesą pasakius, jau penktadienį po pietų žinojau, kad viskas tvarkoje, nes po inspektorės pakartotinio apsilankymo ir detalios apžiūros, akte perskaičiau, kad pažymėjimas bus išduotas, bet tylėjau kaip žemė, kol nelaikiau pažymėjimo rankose. Vieną kartą jau prisišnekėjau, ačiū, nebenorėjau ir vėl. Tai ką, op op op op ooooop. Geras jausmas.

Po patikrinimo, kai jau buvo aišku, kad pirmadienį atsidarysim, skubėjom pasiruošti startui. Karolina pasiuvo staltieses.

 

 

Pasirodo jos gali atlikti dvigubą funkciją - papuošti stalą ir tapti žaidimo su vandens lašeliais vieta. Kažkokiu būdu jie nesusigeria į staltiesę, o bėgioja po paviršių. Gali vedžioti pirštu, gali papūsti, sujungti iš kelių mažų vieną didelį. Tiesą pasakius seniai jau taip nesilinksminau prie stalo. Tai jei bus noro išbandyti šį naują stalo žaidimą, prašom. Užpilat vandens ant staltiesės ir pirmyn.

Išsprendėm klausimą ir su apšvietimu. Ne pagal planą, bet pamačius dvigubai nukainuotus šviestuvus neatsilaikiau. Tiesą pasakius tai ne šviestuvai,o žibintai, į kuriuos dedasi žvakės. Bet, pasirodo, išgręžus skylutę viršuje ir pravedus laidą, žibintas tampa jaukiu šviestuvu.

Šioje vietoje nusižengėme projekto taisyklei neišleisti-neuždirbus, bet vaizdas atperka. Kaip ir svarstyklės, kurių pagalba man buvo būtina.

 

Maksimaliai, kiek šiandien galime, pasirūpinus restoranėlio interjeru, ėmiausi lazanijos. Žinoma, ateityje restoranėlyje atsiras paveikslai, nuotraukos ir kitos detalės, kurios padarys jį dar jaukesniu, bet visa tai atsiras jau iš restoranėlio pajamų, o kol kas prašysime svečių kantrybės, jei kažkas aplinkoje atrodo netobula.

Taigi lazanja. Šį kartą iš naminių lakštų. Man nepavyko rasti nei sausų, nei beveik šviežių lakštų, nei pasigaminti jų su kočėlu taip, kad lazanja būtų tinkama tiekti ant stalo. Makaronų mašinėlė išsprendė ir tai.Tik šį kartą, neįvertinęs, kad lakštai šviežut šviežutėliai, lazanją šiek tiek perkepiau. Niekuo kitu nebegaliu paaiškinti to, kad ji buvo kiek sausoka. Labai nedaug, bet iki visiško tobulo patiekalo trūko daugiau padažo.

 

Pirmoji diena praėjo be didelių siurprizų. Atėjo pietautojas Rokas ir trys pirmą kartą apsilankę svečiai. Vienas iš jų manęs kelias savaites sms‘u klausdavo ar jau kepam. Žinojau apie ką jis kalba ir vis rašydavau, kad dar ne. Ir taip kelis kartus. Pagaliau pirmadienį galėjau jį nudžiuginti, parašydamas, kad kepam. Ir nuo šiandienos galėsiu džiuginti kas dieną, nes šiandienos lazanija nereali. Gal ir neturėčiau taip rašyti, nes rodos, kad truputį giriuosi, bet iš tikrųjų aš labai džiaugiuosi, kad pagaliau pagaminau būtent tokią, kokios norėjau. Išlaikiusi formą, sultinga, atgnybus nutystančia mozzarella ir šiek tiek apskrudusiu, traškiu viršumi. Gerai sako, kad belskis ir bus atidaryta.

O mes, kad belstis nereikėtų, laukiame visų plačiai atidarytomis durimis ir dar platesnėmis šypsenomis ir kviečiame pabūti Garfield‘ais. O kas norėsite kažko kito, o ne lazanjos, bus naminių makaronų su vištiena ir pomidoriukais, arba vegetariškos. Pietums visada turime ir sriubos, šitoje darganoje ji būtina. Beje, iš Ievos turiu užsakymą pagaminti lazanją su varške ir špinatais. Kokios dar rūšies lazanjos norėtumėte?

Ačiū, Aiste, už fotosesiją!

Ponas Makaronas.

Rodyk draugams

235 diena. Viskas paruošta.

Netikit? Aš irgi netikiu. Rimtai. Bet visi darbai baigti. Sakydamas visi, turiu galvoje tuos darbus, kuriuos reikėjo padaryti iki atsidarant. Jų planuose dar nemažai. Ir sienų dažymas, ir indai, ir dar kokių penkiasdešimt punktų, bet pradžiai pakaks. Kadaise, studijų metais, važiuodamas šaukiau troleibuso vairuotojui „išleiskite moterį”, o dabar visa širdimi klykiu: „įleiskite mane pagaliau į virtuvę”. Šiandien, baigęs darbus, atsisėdau virtuvėje ant grindų, apsidairiau aplink ir taip gera pasidarė, kažkaip ramu. Leidau sau prisiminti ir tą fantastišką darbo savaitę ir tuo pačiu pasvajoti bei apmąstyti, kaip viskas bus dabar. Ką gaminsiu, kaip pirksiu produktus ir netyčia numesiu sugedusius ant žemės, kad kiti, mažiau žiūrintys, nebepirktų.

Aš taip darau ne tam, kad čia kažkas „kieto”, bet dėl to, kad labai apmaudu mokėti už supuvusius vaisius ar daržoves tiek pat kiek ir už gerus. Bendrai tai galėtų prekybos centruose būti krepšeliai ar kitokios talpos, į kurias galima būtų įdėti sugedusius produktus. Tada ir man nereikėtų mėtyti jų ant žemės ir prekyba būtų sąžininga.

Man, šiuo metu, iki visiškos ramybės dar trūksta vieno dokumento - MTSPP. Ryt iš pat ryto vežu prašymą su kitais dokumentais į Maisto ir veterinarijos tarnybą. Ar aš bijau? Taip. Jei baimę galima būtų išreikšti kita forma, su gerai žinomu posakiu apie kelnes, tai jau bučiau pakeitęs kokį tūkstantį „pampersų”. Bet tuo pačiu yra ir kažkokia ramybė. Bet kokiu atveju viskas bus gerai.

 

Rodyk draugams

232. Naminiai Piccolo Canopi makaronai.

Tęsiu pažadą ir …

Nuo pat pradžių norėjau, kad pagrindiniai restoranėlio patiekalai būtų gaminami ne iš pirktų, o iš šviežių, naminių makaronų. Piccolo Canopi naminiai makaronai. Ir štai ji atkeliavo, tiesiai iš Vokietijos, tiesiai į mūsų virtuvę – didžioji pagalbininkė, makaronų darymo mašinėlė.

Aš visada žavėjausi virėjų daromais rankų darbo makaronais. Kelis kartus dariau juos ir pats, pasitelkęs į pagalbą kočėlą (greičiausiai čia ne itin lietuviškas pavadinimas), bet niekad nedariau su makaronų darymo mašinėle. Nerealu.

Pirmasis bandymas vyko namuose. Su Karolina, pasiraitę rankoves, kibome i darbą. Ji, kaip tikra asė, subėrė miltus tiesiai ant stalo ir į vidurį įmušė kiaušinį ir išminkė tešlą.

Pradžioje žiūrėjau į šį pasirodymą su šypsenėle, bet paskui teko pripažinti žmonos pranašumą. Aš moku sumaišyti tešlą tik indelyje, kitaip virtuvė tampa panaši į kovos lauką. O jai viskas pavyko be priekaištų. Gal tik tai, kad tešla gavosi kietoka, bet paskui tai išėjo į naudą, nes iš tokios tešlos galėjome pagaminti itin plonus makaronus.

Pirmas tešlos įdėjimas į mašinėlę sukėlė juoką, nes išlindo visai ne tokia masė kokią buvau matęs anksčiau. Tačiau kartojant veiksmą ir ploninant tešlos storį, viskas pradėjo gerėti. Galų gale pagerėjo tiek, kad šypsenos nuo mūsų veidų jau niekas nebegalėjo nuimti. Nors jau nebuvo reikalo, bet vis tiek dar kelis kartus pakartojau veiksmą. Sulenki, įdedi tarp volelių ir suki rankenėlę. Netoli iki vaikų darželio.

Atėjo laikas perkelti tešlą į „antrą lygį“, kuriame iš vientisos masės gaunami makaronai. Kaip ten viskas pasidaro aš tiksliai nežinau, bet reikalas susijęs su dviejais voleliais, tarp kurių pakliūna tešla. Kaip supratau, jie ir supjausto tešlą į norimos rūšies makaronus. Tiesa, jų tik dvi – tagliatelle ir tagliolini. Jei šių pasirodys per mažai, galima ir peiliu supjaustyti norimo platumo. Na,o storumas jau pagal skonį.

Pirmas virimas buvo iš pačių ploniausių ir siauriausių tagliolini. Pervirėme. Nespėjus įdėti į vandenį reikėjo iš kart traukti lauk, o aš, didysis šviežių makaronų žinovas, nusprendžiau, kad dar kelias minutes reikia pavirti. Košytė buvo visai nebloga.

Sekantys buvo tagliatelle, pakankamai ploni, bet sugebėjau nepervirti, todėl pavyko puikiai. Priedui vištienos ir daržovių padažas ir gardi vakarienė paruošta.

Paskaičiavau, kad, jei ranka įgudusi, pasigaminti ir išvirti šviežius makaronus užima tiek pat laiko, kaip kad virti džiovintus. Nuo šiol, jaučiu, ne greit užsuksiu į makaronų skyrių, nes skirtumas nerealus.

Bet visų svarbiausia – lazanijos lakštai. Šimtai tukstančių milijonų begalybių metrų lazanijos lakštų, iš kurių bus galima kepti milijardus begalybių jau pasiilgtų lazanijų.

Nuoširdžiai Jūsų,

ponas Makaronas

Rodyk draugams

228 diena. Liko taip nedaug.

Sakau taip nedaug, nes labai daug jau padaryta. Ir išsamus maisto gamybos proceso aprašymas, ir kalkuliacinės lentelės, ir interjero pasikeitimai. O beliko užvilkti keturis kėdžių atlošus, atvežti rūbų spintelę ir viską vėl kruopščiai išvalyti. Darbo daugiausiai dienai, bet jaučiu, kažkodėl, kad tai užtruks ilgiau. O gal ir ne, nes prieš kelias dienas parašiau dalį įrašo apie dar nepadarytus darbus, o šiandien didžioji jų dalis jau padaryta.

Darbas, pareikalavęs visos dienos - kriauklės montavimas. Kaip ir daugelį dalykų, kriauklę pavyko gauti už 0 Lt, pagal skelbimą.  Važiuodamas pasiimti maniau, kad ten bus tik kriauklė ir maišytuvą jau teks pirkti, todėl pamatęs jį prisuktą prie kriauklės labai apsidžiaugiau. Buvo ir spintelė, bet pastaroji po mano detalios apžiūros neteko rankenėlių ir vyrių, o medinės dalys susipažino su konteineriu. Gaila, bet buvo visiškai nebetinkamos. Viską išardęs dalimis ir nuėmęs maišytuvą ėmiausi valymo, nes viskas buvo aptaškyta glaistu ir tinkavimo skiediniu - kriauklę atidavė žmogus, kuris darė remontą. Ir štai, po kelių valandų, ji vėl švytėjo kaip nauja. Beliko nupjauti dalį stalviršio ir viską sumontuoti į savo vietas. Santechniniai darbai pavyko gana lengvai, išskyrus vietas, kur teko sujungti metalines alkūnes. Po kelių metrų sandarinimo juostos vanduo nustojo lašėti. 

Santechninis Lego
 
Atnaujinta plautuvėSenai plautuvei naujos dalys
 
 
Konstruktorius sukonstruotas

Sesės plautuvės

Dar vienas džiugus pasikeitimas - metaliniai apvadai ant stalviršio kraštų. Buvau suplanavęs tą padaryti vėliau, bet džiaugiuosi, kad teko dabar. Dabar bus ramu dėl valymo. Dabar visi paviršiai ir kraštai lygus, lengvai valomi ir esant reikalui dezinfekuojami.

Metaliniai apkaustai     Aukšto lygio stalviršis
Metaliniai apkaustai

Atkeliavo ir vandens negeriančios grindys. Sukau galvą kaip išspręsti šį uždavinį ir sumąsčiau, kad geriausiai mano situacijai tiktų guminis keičiamas kilimėlis. Pradžioje ieškojau vien tik guminio, be audeklo paviršiaus kilimo. Tokių yra pirkti, jie kainuoja apie 200 litų. Todėl pradžiai priėmiau sprendimą nuomoti kilimėlį, kurio apačia iš lygios gumos, tai kodėl ta apačia negalėtų tapti viršumi. Ir štai, guminės grindys patiestos. Jos gali būti keičiamos, kai tik susipurvins ir tai kainuos 10 litų. Taip pat mažos, bet svarbios detalės - valymo inventoriaus ir paviršių bei sandėliavimo vietų sužymėjimas. Tai būtina kiekvienoje profesionalioje virtuvėje. Pakeliui su visais darbais nudažėme ir meniu lentas.

Meniu lenta

Meniu lenta

Dažymo darbai baigti

Dažymo darbai baigti

Likusių darbų sąrašas

Likusių darbų sąrašas

Kiekvienas padarytas darbas ir pašalintas trūkumas artina atsidarymo dieną. Labiausiai mane įkvėpė ir jėgas sugrąžino makaronų gaminimo mašinėlė, kurią padovanojo Danutė, mano žmonos mama. Tiems, kurie įsivaizduoja, koks tai malonumas, nieko nesakysiu, o tiems, kurie neįsivaizduoja - jūs neįsivaizduojate koks tai nerealus dalykas. Bet čia ir sustosiu, nes pirmas naminių makaronų gaminimas vertas atskiro įrašo.

Rodyk draugams

211 diena. Žinios.

Turiu gerų naujienų. Ir tiesą pasakius jų nemažai. Pagal mano sudarytą darbų planą, tiksliau trūkumų šalinimo planą, nuo praeito penktadienio, kas dien įrašau į langelį prie kelių atliktų darbų „atlikta”. Jau padarytas išsamus maisto tvarkymo proceso aprašymas. Jei kam reikės, sakykit, pasidalinsiu, nors kiekvienu atveju pats procesas yra skirtingas, bet bent jau pagrindas bus. Padariau ir kalkuliacines - technologines korteles. Šioje vietoje norėčiau atsiprašyti visų virėjų, su kuriais teko dirbti. Visad virėjus skubindavau ir sakydavau, kad nėra čia ko laiko gaišti, padarykit kuo greičiau, bet pats dėliojau produktus ir rašiau visą dieną.
Padarius beveik visas kalkuliacines lenteles, supratau, kad jų numeracijoje nėra jokios tvarkos, pagal kurią galima bus dirbti, kai kortelių bus ne vienuolika, o keli šimtai. Gerai, kad tą supratau dabar. Sistema itin paprasta. Pvz., ragu priskyriau pusgaminių kategorijai ir kotreles priekyje uzrasiau 0 - Nr. 0001. Bešamelio padažą - Nr.0002. Tai mano pasiruošti pusgaminiai, tiksliau jų numeriai prasidės 0, toliau, pagal įprastą meniu seką, salotos su vienetu priekyje (Nr.1001), sriubos su dvejetu, karštieji su trejetu ir t.t. Paprasta ir be galo patogu. Sudėlioji pagal numerius į skirtingus folderius ir tvarka. Jei kas žinot ar naudojat kitokią sisteminimo formą, pasidalinkit, butų labai įdomu.
Jau keli punktai įvykdyti ir sutarčių, kurias būtina sudaryti iki atsidarymo, dalyje. Sutartis su kenkėjų naikintojais guli ant stalo. Vadybininkas, tikras siaubo istorijų meistras, įtikino mane, kad tarakonai ir kiti žavūs naminiai gyvūnėliai, reikalauja jų nuolatinio (kartą per mėnesį) rūpesčio. Tai papildomi kaštai, bet patalpų išsami apžiūra ir dezinfekavimas yra privalomas bent kartą per mėnesį. Palyginus, tarakonų ir kitų gyvūnėlių priežiūra nėra brangi - 40 Lt per mėnesį. Tai daug pigiau nei sriuboje rastas tarakonų olimpiados plaukimo čempionas.
Paruošiau visus dokumentus ir dėl atliekų šalinimo. Per kelias dienas bus paruošta sutartis ir galima bus sudėti spaudus.
Dar liko techninė dalis. Juokas ima iš savęs, bet kėdes darom nuo šeštadienio. Kiekvieną dieną po nulį kėdžių. Labai didelis krūvis. Na, bet kaip nors. O jei rimtai, tai dar reikia kilimėlių, rankšluoščių laikiklių ir jų pačių, valymo priemonių. Šiuo metu ieškau įmonės, kuri tiektų viską palankiomis sąlygomis ir nesakytų, kad aš per mažas klientas. Man kilo idėja, kad kitą įmonę pavadinsiu UAB „Stambus klientas”. Čia rimtai.
Noriu padėkoti Ievai, už labai gražią dovaną restoranėlio bibliotekai - BuisinessWeek, People, Newsweek, Time ir The economist žurnalų kolekciją. Kai kurie net 10 metų senumo. Bus įdomu juos paskaitinėti, pažiūrėti kokias prognozes darė ir kaip mąstė ekonomikos apžvalgininkai tuomet, ar pasitvirtino jų prognozės. Tai bus mažosios bibliotekėlės dalis, kuria mielai dalinsiuosi. Su jūsų pagalba, atnešant įdomias knygas, noriu padaryti mini biblioteką, kurioje būtų nedaug, bet pačių geriausių knygų. Atneši savo knygą ir pasiimi kieno nors kito. Ir taip ratas sukasi nusustodamas. Visad žinai, kad čia rasi ką nors vertą tavo brangaus laiko.

Nebedaug liko ir vėl stosiu prie savo mylimos viryklės. Aš čia rimtai apie meilę, nes ant šios viryklės, kuri kadaise stovėjo tėvų namuose, gaminau nuo 16 metų.

Rodyk draugams