Šnekam toliau. Tik įsiterpsiu, kad ši diena buvo nereali. Kaip ten bebūtų, šventė yra šventė. Tiesa, ne visos moterys ją jau pripažįsta, tačiau man, gal čia šiek tiek vaikystės prisiminimai įtaką daro, bet kovo 8-oji yra šventė. Gal net svarbesnė už Šv. Valentino dieną. Ne tiek svarbesnė, kiek solidesnė. Su moters diena sveikinu Jus visas. Taip gražu buvo šįvakar restoranėlyje. Sėdi visi porelėmis, šnekučiuojasi.

Bandau dabar prisiminti praėjusį pavasarį ir vasarą, bet labai svarbių pokyčių nebuvo. Gal tik kasos aparato pakeitimas. Įmonei, įrengusiai senąjį POS kasos aparatą, gal tiksliau - apskaitos sistemą, mūsų susitarimas tapo nebenaudingas, o tuo pačiu ir man nebetiko paslaugų kokybė. Pasėdėjus ir pašnekėjus nusprendėme, kad laikas baigti pasirodymą. Teko pirkti naują kasos aparatą. Paskambinau į Italiją mūsų draugei Akvilei, pasiklausti, kokią apskaitos sistemą jie naudoja. Restoranas didelis, apie 200 vietų, maniau tikrai turės kažką rimto. Buvo net minčių patiems tapti įrangos tiekėjais. Net amo netekau, kai pasakė, kad pas juos stovi paprasčiausias kasos aparatas, sąskaitas neša rašytas ranka, o klientui apmokant išmuša čekį. Taip, tokiu pat kasos aparatu, koks pas mus naudojamas turguose ar nedidelėse parduotuvėse, be jokių įmantrybių. Pamenu, kad mums surašė ką valgėme ant lapelio, o pasirodo tokią sąskaitą pateikia visiems restorano lankytojams. Ir štai tada Karolina eilinį kartą pasakė auksinius žodžius, kad mums, turintiems 5 staliukus, tikrai pakaks paprasto aparatėlio. Prasidėjo paieškos, su nukrypimais ieškant panaudoto, bet galų gale nupirkome naują. Negana to, turintį ir restoraninį rėžimą. Žodžiu, pirkinys numeris vienas. Neturiu nei vienos pastabos dėl jo kokybės ar darbo, ar kad kažko dirbant tokiu būdu trūktų.

Taip prabėgo ir vasara. O atėjęs ruduo atvedė ir didesnį svečių srautą. Supratome tik vieną - taip, kaip dirbome praėjusią žiemą, šią tikrai nebepadirbsime. Kaip ten bebūtų, bet pradėti darbą aštuntą ryte ir baigti pirmą ar net antrą nakties, yra per daug. Pradžioje viskas suprantama, bet praėjus metams supratome, kad arba mums reikia dar vieno žmogaus, arba dar mėnuo ir užrakinsime duris visam laikui.

Taip po kelių mėnesių paieškų, mūsų komandą papildė Ieva. Pradžioje tvarkydavo restoranėlį tik vakarais, kai mes su Karolina išeidavome namo, vėliau pradėjo dirbti ir vakare, dabar jau ir šeštadieniais.

Na, o po kelių menesių prisijungė ir mano brolis Antanas. Luka sako, kad jis gražesnis už mane, todėl jam buvo patikėtas produktų tiekimas ir kiti su važinėjimu susiję reikalai, aš pats tokiu būdu, galiu daugiau dėmesio skirti virtuvei. Vėliau, kaip ir Ieva, Antanas pradėjo dirti ir vakarais bei kas antrą šeštadienį. Žodžiu šiuo metu Piccolo apkamšytas iš visų pusių.

Bet to negana. Šiuo metu ieškome stipraus virėjo man į komandą. Virėjo, kuris žiūrėtų į pasaulį pro rožinius akinius, norėtų dirbti Lietuvoje ir galėtų ranką nukirsti už neskanų maistą lėkštėje. Ir kuo stipresnis, tuo geriau. Aišku, aukšto lygio specui reikės daugiau mokėti, tačiau bus verta, nes jaučiu, kad trūksta dar vienų tvirtų ir darbščių rankų virtuvėje, kad restoranas būtų toks, kokį noriu matyti jį šiandien. Kai su tokiu žmogum susitiksime, greičiausiai vėl pats imsiuosi produktų tiekimo ir kitų reikalų, tačiau svarbiausia, kad Piccolo stiprėtų. Visomis prasmėmis. Chuck‘as Norris‘as sakė, kad kai išeis į pensiją, ateis pas mus ir viską sutvarkys, bet iki tol reikia dirbti patiems.

Ryt papasakosiu apie meniu naujienas, o poryt nepapasakosiu nieko.

Patiko (2)

Rodyk draugams