Gal jau laikas naują blogo įrašą padaryti? Šiandien gavau tokį paklausimą el. paštu ir net šiurpas nurėjo per nugarą. Kiek jau nerašiau? Daugiau nei du mėnesius. Tikrai jau laikas. Tiksliau seniai jau laikas. Karolina vis primena, kad, seni, parašyk, nes paskui užsimirš, bet vis atidedu tai rytojui, tai sekmadieniui. O ateina tas rytojus ar savaitgalis, vėl neparašau. Gaila, dabar galvoju, kad ir kaip nebebūtų jėgų, kad ir kaip miegas imtų po darbo dienos, reikėjo rašyti bent po kelias eilutes. Kas nutiko ar nenutiko. Nemažai jau ir užsimiršo, ypač kasdieninių įvykių, o juk tai istorija. Kad nepamirščiau dar daugiau, skubu viską suraityti ir pasidalinti.

Vienas įdomesnių, matyt, per šį laiką įvykių buvo kelionė į Vokietiją. Visiškai neplanuota ir ekspromtu prieš kelias dienas iki išvažiavimo gimusi mintis, kuri Šv. Velykų išvakarėse mane visiškai užvaldė. Beliko įkalbėti Karoliną, kas, beje, nebuvo sudėtinga, ir pranešti apie atvykimą Karolinos mamai, kas, beje, nebuvo lengva. Po kelių valandų jau sedėjome mašinoje ir judėjome Lenkijos sienos link. Beveik visa kelionė į priekį buvo be nuotykių - nuobodūs Lenkijos keliai ir nerealūs Vokietijos greitkeliai. Išskyrus vieną nutikimą, vėliau pakeitusį visą įvykių eigą. Likus gal dešimčiai kilometrų iki atvykimo vietos - sprogo mūsų saabo turbina. Pasirodo, kad ir kaip jie megsta greitį, bet mūsų lėktuvas neatlaikė mano paskutinio viražo, važiuojant 170 km/h greičiu, staigiai nuspausto akceleratoriaus pedalo. Iš duslintuvo pasipylė nuostabaus grožio ir sodrumo baltų dūmų ruožas. Kas esate matę variklių gedimus per F1, tai galite įsivaiztuoti, kokio tai grožio vaizdas. Bet viskas baigėsi laimingai. Nors ir dūmindami, ir netekę traukos, iš lėto pasiekėme tikslą. Malonus vėlyvas vakaras prie Velykinio stalo kiek numalšino rūpestį dėl gedimo, tačiau miegoti nuėjau su dideliu nerimu. Buvo aišku tik viena, kad atgal mes su tokios būklės mašina negrįšim. O remontuoti ją Vokietijoje pareikalaus ir laiko, ir pinigų. Tiesą pasakius nebuvo nei to, nei to. Ryte bandžiau save nuteikti, kad ši situacija nėra labai baisi, tačiau po kelių skambučių į Saab centrus ir kitus autoservisus suvokiau, kad mes čia ilgam ir brangiai. Pagal vokišką tvarką automobilį greičiausiai suremontuoti galėjo po savaitės, o remonto darbų kaina siekė porą tūkstančių eurų. Tokia įvykių eiga niekaip nesiderino su mūsų planais. Planavome nedirbti tik antradienį, o čia buvo panašu į visą savaitę. Bet, kaip sako, nebūtume mes lietuviai, jei nesugalvotume kaip auto kaput padaryti auto ales gut. Pasirodo, galima įsukti stebuklingą varžtą į stebuklingą vamzdelį ir tepalas niekur nebebėgs, kas reiškė, kad galėsime parvažiuoti namo. Tai kiek pagerino situaciją fianansine prasme, bet laiko prasme niekas nepasikeitė. Anksčiausiai galintis priimti servisas sutiko atlikti darbus tik penktadienį. Patikėkit, tai buvo laimėjimas. Tuo pačiu tai buvo ir atostogų pradžia.

Cesarino Enoteca

Kaip ten sako, sutapimų nebūna? Tikrai taip.

Per Šv. Kalėdas grįžusi Karolinos mama atvežė lauktuvių mažą gražią knygutę apie septynis geriausius Heidelberg miesto gourmet restoranus. Vieno iš jų nuotraukose puikavosi lazanija su triufeliais. Paskaitęs pamaniau, kad būtų įdomu apsilankyti tame restorane, pažiūrėti ir pasimokyti iš jų gaminimo meno tikrąja to žodžio prasme. Pasėjau mintį, taip sakant. Gerokai vėliau, nusprendžiau paskambinti ir pasišnekėti apie galimybę atvykti stažuotei į jų restoraną, tačiau skambutis baigėsi prašymu paskambinti vėliau, o tas vėliau, gėda man, taip ir neįvyko. Bet, prieš išvažiuojant, įsidėjom knygutę į kuprinę, dėl visa ko.

Atidavus automobilį į autoservisą, laiko buvo iki soties, todėl nieko negaišdami nusprendėme susirasti tą restoraną. Atėjome iš anksto nepranešę. Gal kiek ir nemandagu, ypač kai nesi pažįstamas, bet viskas susiklostė labai sėkmingai. Susipažinome su šeimos restorano šeimininke Tamara, kuri į Vokietiją atvyko iš Gruzijos dar būdama moksleive, baigė studijas vietiniame universitete, ištekėjo už italo ir taip liko ten gyventi. Apie šios šeimą būtų galima pasakoti daug. Ypač mus sužavėjo, kad Tamara, laikas nuo laiko itališkame šeimos restorane rengia ir vakarus Gruzijos tema. Pati gamina gruziniškus patiekalus, pasakoja apie Gruzijos kultūra, dainuoja, šoka. Pabendravę sutarėme, kad galėsime ateiti ir kelias dienas praleisti jų restorane. Paaiškėjo, kad mieste ji garsėja savo desertais, o ypač Tiramisu. Ne kartą mūsų klausdavo, kodėl neturime šio skanėsto ir ne kartą atsakydavau, kad kai išmoksime jį gerai pagaminti, tada ir turėsime. Ir štai tau, progų proga jį išmokti. Nusipirkome produktų ir sutartu laiku atėjome į restoraną. Tiramisu receptas tradicinis. Kiaušiniai, mascarpone sūris, kava, biskvitiniai sausainiai ir kakava. Šimtą kartų skaitytų receptų sudedamosios dalys. Bet esmė juk tame, kaip tos dalys sujungiamos į vieną visumą, kuri tave pakelia nuo žemės. Pasakysiu atvirai, niekada dar nežiūrėjau taip įdėmiai į patiekalo gamybą. O Karolinai, tuo pačiu, teko dar ir rašyti viską. Kelių valandų kursui pasibaigus galvos buvo ties sprogimo riba. Tačiau tai nebuvo pabaiga, po Tiramisu sekė desertai, kuriuos kol kas paliksiu neaprašytus. Esmė tame, kad Tamara ne šiaip parodė kaip gaminti, ką po ko dėti, bet ir kiekviename žingsnyje aiškino kodėl taip ir ne kitaip reikia daryti. Kaip plakti, kaip maišyti, kaip šaldyti. Viską iki mažiausios smulkmenos. Tokiu būdu išvengėme keliolikos ar net keliasdešimt bandomųjų gaminimų. Nerealu, kai desertų meistras tau visiškai be jokių nuslėpimų pasakoja savo paslaptis. Ačiū Tau, Tamara, už šią neįkainojamą pamoką. Labai džiaugiuosi, kad turime galimybę gaminti savo virtuvėje būtent taip, kaip tu mokei.

Sutaisius mašiną iki „galima važiuoti” būsenos, leidomės namo. Kelionė užtruko beveik dvi paras, nes kas šimtą kilometrų stojome pailsinti lėktuvo, o naktį miegojome. Puikus laikas informacijai susigulėti, važiavome pilni džiaugsmo ir planų ateičiai.

Kartą jau taip buvo, su lazanija. Žinai kaip pagaminti, rodos viskas ok, o paragauni - dar vis ne taip. Ir dar kartą supykau dėl produktų kokybės. Ir dar kartą reikėjo (šiaip tai nesigailiu, skanu buvo) suvalgyti nesuvalgomą kiekį tiramisu kol suradome tinkamą mascarpone, tinkamus sausainius ir svarbiausia - skanų kavos receptą. Padarėme ir pirmą dieną iš šaldytuvo iškeliavo 24 indeliai gardumyno. Ok, keturi buvo į mano pilvą. Ir spėkite kas nutiko tą patį vakarą, kai aš nuvažiavau į parduotuvę? Ogi dingo sausainiai. Nupirkau kitokių, bet tie tik sugadino viską. Ir iki šiol, jau beveik kelias savaites aš ieškau tų tinkamų sausainių, o jų kaip nėra taip nėra. Čia man primena situaciją su lazanijos lakštais. Pamenu išbandžiau viską. Ir tik pradėjus pačiam gaminti lakštus viskas išsisprendė. Panašu, kad ir čia kvepia tuo pačiu. Matysim. Gerai, kad čia daugiau Karolinos sritis, nes po kelionės oficialiai ji tapo desertų šefe.

O mano galvoje dabar vienas po kito sukiojasi lengvos, iš daržovių padarytos lazanijos receptai. Kelis jau išbandžiau, bet jei skonis geras, tai išvaizda ne kokia ir atvikščiai. Bet, kad laikas dar vienai lazanijai atsirasti, tai jau faktas. Ypač kai prasidėjo vasara ir mūsų svečiams neretai norisi ko nors lengvo. Šį savaitgalį darysiu lazaniją be makaronų lakštų, vietoje jų naudodamas apkepintas cukinijas ir baklažanus ir būtinai pranešiu apie pasėkmes.

Rodyk draugams