BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

365 diena. Po metų.

365 diena. Po metų.

Sveikiname, mūsų mielas dienorašti, su gimimo diena. Linkime, kad ir toliau mums padėtum dirbti, džiaugtis ir liūdėti, pasakoti apie mūsų nuotykius Piccolo istorijoje.

Ir taip, ir anaip pagalvojus, graži ta istorija. Lygiai prieš metus, pamenu, Karolina išėjo į darbą, o aš atsisėdau ant sofos, susikėliau kojas ant stalo, paėmiau savo pėcė ir parašiau pirmąjį įrašą į blogą. Žinojau, kad turiu tai padaryti per 24 valandas nuo idėjos gimimo. Žinojau, kad per tiek turiu padaryti pirmuosius žingsnius, kitaip nepradėsiu niekada. Dabar galvoju, kad blogo rašymas labai pagelbėjo restoranėlio atsiradimui, nes, pirma, tai tapo savikontrolės mechanizmu, antra, padarius pirmąjį įrašą, nebebuvo kur trauktis. O vieną dieną, pamenu, norėjosi. Tądien suvokiau, kad man juk reikės kasdien gaminti žmonėms. Ir ne vienam, ir ne penkiems, mažytėje virtuvėlėje. Buvau kaip reikiant sunerimęs.

Žinot, tiesą pasakius, šie metai buvo kaip filmas, filmas be scenarijaus. Tu niekad nežinai, koks svečias ateis, patiks jam pas mus ar ne, net nežinai ar gerai iškeps lazanija, nes kiekvieną kartą pergyveni, kad neperkeptų, nežinai iki kelių dirbsi ir grįši namo. Kur bepažiūrėtum - visur ekspromtu padaryti sprendimai ir darbai, tiksliai nežinant ar pavyks. Buvo tik be galo didelis noras ir tikėjimas. Pamenu, kaip su broliu darėme barą. Siaubas. Vienas su plaktuku rankose, kitas su pjūklu sulipdė kažką iš kažko. Paimi kokią plokštę ir galvoji, kur čia ją įmontavus. Negana to, dar ir medvaržčius reikėjo skaičiuoti, kad viskam užtektų.

Arba su kėdėmis. Suvežiau krūvą aplūžusių, visiškai nutrintų kėdžių be jokio aiškaus įsivaizdavimo kaip jos turi atrodyti. Aišku buvo tik viena, kad jos turi būti gražios, tvirtos ir patogios.

Meniu formavosi irgi be didelių planavimų. Linksmiausia buvo su tagliatelle. Kai atsirado makaronų mašinėlė, nusipirkau produktų ir pradėjau gaminti. Paragavau, o, skanu, pabandom. Ir taip visur.

Bet galų gale kažkas išėjo. Toks jausmas, kad viskas jau anksčiau, už mus buvo suplanuota, o mes tik padarėm.

Tik dar ne viską, nes kiti metai, įtariu, bus dar įdomesni nei praėjusieji. Tik jaučiu, kad ir vėl turėčiau parašyti „aš nežinau kaip bus, kas bus ir ar iš vis bus”, nes taip būtų teisingiausia, nes taip atsirado Piccolo.

Ačiū jums, pirmieji mūsų svečiai, palaikytojai, kritikai ir įkvėpėjai. Jūs visada būsite ypatingi ir pirmieji.

 

Rodyk draugams

355 diena. Daiktai keliauja namo

Pagaliau atėjo laikas, kai mūsų namai, nors ir po truputį, atgauna savo pradinį vaizdą. Kalbu apie visą tai, kas buvo išnešta į Piccolo. Taurės, įrankiai, puodai ir kiti rakandai. Pirmoji bilietą namo laimėjo tarka. Ačiū jai labai, kad atlaikė ne jai skirtą krūvį, nesulūžo ir manęs nesužeidė.

Antrieji sugrįžo stalo įrankiai. Šiek tiek subraižyti, bet visi sveiki gyvi. Žinot, pagalvojau, kad jie dabar kaip kokie atsargos karininkai. Atitarnavę, gavę begalę ordinų ir padėkų, ramiai ilsisi. Bet, esant reikalui, vėl drąsiai galėtų atlikti savo pareigą. Kiek kitaip yra su taurėmis ir stiklinėmis. Taurės liko dvejos, o stiklinės vis dar tebetarnauja.

Tuo pačiu įvyko ir nemažas indų bei įrankių papildymas. Kadangi pritrūko stalo įrankių, nusipirkome dar vieną komplektą, bet labai greitai pasigailėjome, nes jame buvo tik dvylika komplektų, o vietų pas mus penkiolika. Reiškė, kad vienu metu salėje bus skirtingi įrankiai, kurie maišysis ir tai trukdys darbui. Po menesio, parduotuvėje Karolina „sumedžiojo” akciją įrankiams ir nupirko visų po šešiasdešimt. Senieji, pasoginiai, įrankiai iškeliavo namo, antrieji sugulė į dėžutę, del visa ko (tas visa kas atsitiko šiandien ir jie buvo panaudoti), o naujieji dirba pilnu tempu. Lygiai taip buvo ir su taurėmis, tik niekas niekur nekeliavo, visos dirba. Vienai kitai per savaitę neišlaiko nervai, bet šiaip dūžių nedaug. Nupirkome ir daugiau ąsotėlių. Dabar kiekvienam stalui galima pastatyti po atskirą, nes iki šiol dėliodavom nuo vieno stalo ant kito.

Virtuvėje irgi būta papilnėjimo. Du dideli puodai sriubai ir ragu, maišymo indai, nauja tarka. Blenderis, visą laiką namie trukdęs, rado savo garbingą vietą braškių smulkinimo skyriuje. Nusipirkome ir dėžes daržovėms bei vaisiams. Taip labai gerai išsisprendė sandėliavimo vieta. Sudedi vieną ant kitos ir viskas.

Vos nepamiršau apie sulčiaspaudę. Gamintojas sako, kad tyliausia rinkoje. Nesiginčysiu, bet spaudžia labai gerai. Taip meniu atsirado šviežios apelsinų ir greipfrutų sultys. Turime ir daržovių sulčiaspaudę, bet dar nei karto nepadariau nei vienos stiklinės. Kai turiu morkų, tai niekas neprašo, o kai paprašo, būtinai jos pasibaigusios.

Ir kelios kitos smulkmenėlis atsirado. Keramikiniai šaukšteliai, mediniai arkliukai iš Kaziuko mugės ir kitokie niekučiai. Žodžiu, Piccolo pilnėja, tampa patogesnis ir jaukesnis.

Visos šios investicijos, tiesą pasakius, buvo gerai apsvarstytos. Skaičiavome, planavome, svarstėme ar tai būtina. Bet tai leido ir leidžia Piccolo augti ir kokybiškai aptarnauti svečius. Šiuo metu salė kaip ir aprūpinta viskuo, kas būtiniausia, o eilėje laukia virtuvė. Bet čia vėliau, daug vėliau.

Rodyk draugams