BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

280 diena. Paskutinė metų diena.

Visų pirma, ką norime pasakyti, tai didžiausią ačiū už viską. Ir už gražius žodžius, ir už malonius pašnekesius, ir už šypsenas. Už viską.

Ir jei atvirai, turiu tiek daug jums pasakyti, kad jau kelintą kartą ištrinu tekstą. Rodos, kad vis ne taip ir ne taip. O iš tikrųjų viskas taip paprasta. Taip, sužinojusių apie mus padaugėjo, bet juk Piccolo toks pats. Todėl papasakosiu kokia situacija šiai dienai.

Šias dvi savaites galima būtų skirti į du etapus. Veiksmas iki straipsnio vz.lt pasirodymo ir po. Iki jo, gyvenimas sukosi pamažu ir ramiai. Kas dieną ateidavo keliais svečiais daugiau, prisijungdavo keli nauji facebook puslapio gerbėjai, beveik visus juos pažinojome, nes jie prisijungdavo jau pas mus pabūvoję Trumpai tariant, mes tiksliai žinojome kas vyksta, kas ateina ir kada. O po publikacijos, situacija, kelioms dienoms praėjus, tapo visiškai kita. Apie patį interviu, jaudulį laukiant straipsnio būtinai parašysiu kitą kartą.

Blogo skaitytojų skaičius padvigubėjo, facebook puslapyje prisijungusių taip pat kasdien vis daugiau. O dar elektrononiai laiškai. Žodžiu, straipsnis apie restoranėlį, per vieną dieną mus perkėlė turbūt pusę metų į priekį. Ir tai iššaukė manyje du stiprius, nuolat besikeičiančius jausmus. Džiaugsmą ir jaudulį. Pirmasis atsiranda tuomet, kai žinai, kad tiek per pietus, tiek per vakarienę Piccolo bus pilnas žmonių, o antrasis atsiranda pagalvojus kaip reikės suspėti su visais pabendrauti. . O apie ateinančius ir negaunančius vietos man iš vis sunku kalbėti. Atsiprašome ir paprašome užsukti kitą dieną arba vėliau, duodame savo kontaktus, kad galėtų rezervuotis staliuką. A ccvpie tai norėčiau pašnekėti kiek daugiau.

Atvirai pasakius, tai buvo vienintelis būdas suvaldyti svečių srautą ir išlaikyti Piccolo tokį, koks jis turi būti. Turbūt jau turėjome prikaupę pakankamai patirties, kad suvoktume, jog ne aptarnautų žmonių skaičius, o kokybė yra tai, dėl ko atsirado Piccolo. O jei aš visą laiką gaminsiu ir neturėsiu minutėlės šnektelt su svečiu, prarasime tą savitumą, kuris visus čia traukia.   Rezervacijų sistema susidėliojo lengvai ir aiškiai, nes abu sutarėme, kad geriau vakarienės metu turėti 4-5 staliukus, ir kad svečiai galėtų skaniai pavakarieniauti, neskubinami pabendrauti, kad gautų visą jiems reikalingą dėmesį, nei turėti dvigubai daugiau svečių, kurie bus patenkinti ne 120, o 80 procentų, o tai reiškia, kad gali ir nebesugrįžti.

Todėl tik rezervacijos, o ne nevaldomas srautas buvo geriausias sprendimas, nes aš greičiausiai jau būčiau išsitiesęs kur virtuvėje, o Karolina kur nors salėje. Taip, nemalonu pasakyti, kad daugiau vietų nėra ir kad nebegalėsi daugiau pagaminti nei esi numatęs, bet tai buvo vienintelis kelias. Pamenu, vieną dieną, apie šeštą valandą vakaro restoranėlis dar buvo tuščias, ir pirmi svečiai turėjo ateiti apie septintą. Užėjo porelė jaunų žmonių ir turėjau pasakyti, kad atleiskit, bet laisvų vietų nebeturime. Atrodo keista. Nieko nėra, o vietų irgi nėra. Bet štai kame esmė. Elementoriškame nore aptarnauti gerai tuos, kas iš anksto užsirezervavo staliuką, parodyti jiems maksimalią pagarbą ir dėmesį. Jei prieš juos aš pasodinsiu dar kažką, yra tikimybė,  kad pritrūksių produktų. O blogiausia - kad galiu nespėti pasiruošti jų atėjimui, stalą jie ras nepadengtą ir pamanys, kad jų nelaukėme.

Todėl, po kelių rimtų diskusijų, nusprendėme, kad vakare dirbame daugiausia pagal rezervacijas. Jei yra laisvų vietų ir turiu pakankamai laiko ir produktų, su mielu noru priimsime daugiau svečių, bet yra ir tikimybė, kad net esant laisvų vietų, sakysiu, kad priimti šiandien nebegalėsime. Tik dėl to, kad galėtume gerai aptarnauti likusius. Todėl labai prašau, skambinkite. Dar liko tik vienas atviras klausimas, kiek laikyti rezervą, jei vėluojama. Bet iki šiol tai nesukėlė problemų.

Paskutinę metų  dieną žiūrėdamas į praėjusius metus esu laimingas. Daug padaryta ir dar daug prieš akis.

O pabaigai turiu jums situaciją iš restoranų gyvenimo. Į Piccolo ateina svečias ir užsako du kavos - sau ir savo draugui. Karolina klausia manęs, ar ji turėtų vieną kavą padaryti dabar, o kitą kai ateis kitas žmogus. Nee. Yra toks žaidimas, skirtas išmokyti kitus ateiti laiku. Ateinate, pavyzdžiui į susitikimą sutartą valandą. Užsakote vieną puodelį kavos sau, o kitą - savo kompanionui. Kiek jis vėluos, tokio šiltumo kavą ir gers.

Taigi, baigiantis šiems, nepakartojamiems metams, kitąmet linkime įgyvendinti visas savo svajones, net tas, apie kurias dar nesvajojote, niekada nenukabinti nosies net tada, kai viskas rodos prarasta, visuomet pasikliauti savo nuojauta ir svarbiausia, tikėti tuo ką darai, o darant viską daryti iš širdies ir su meile. O kad palinkėjimai pildytųsi, susitikimuose gerkite tik karštą kavą :)  

Rodyk draugams

266 diena. Piccolo gyvenimas arba gyvenimas Piccolo

Laikas atversti naują puslapį. Pirmojoje dalyje rašiau apie atsidarymo darbus ir pirmąsias dienas. Dabar prasideda kitas etapas, kurį pavadinau  - Piccolo gyvenimas arba gyvenimas Piccolo. Tai vienas ir tas pats. Maniau, kad ši sintezė atsiras kiek vėliau, bet ji atėjo labai greitai. Piccolo tapo mumis, o mes tapome Piccolo. Visos mintys, idėjos ir tolimesni planai susiję būtent su juo. Ir svarbiausia - savo dvasia Piccolo toks, apie kokį svajojome.

Net pagalvojau, kad tai panašu į vaiką, kurį pradedi, lauki jo gimimo, augini, tik skirtumas tas, kad jis niekada netaps savarankiškas, jam nuolat reikės meilės ir begalinio rūpesčio. Ir tas skirtumas man patinka. Patinka keltis ryte ir galvoti kaip šiandien gaminsiu, kas ateis į svečius, ką dar turiu padaryti. O padaryti dar yra ką. Neskaitant visų darbų, prie visko prisidėjo ir Kalėdinė girlianda, kuri jau kelios dienos prašosi pakabinama. Ir su blogu panaši situacija. Paskutinis mano įrašas gruodžio 1 d. Atvirai pasakysiu, nėra kada. Viskas sudėliota tokiu tikslumu, kad jei reikia padaryti kažką nenumatyto, tą darai arba naktį, arba sekmadienį, arba iš vis nedarai. Kaip ir tai, kas numatyta. Ryte važiuoju į Piccolo ir ruošiuosi pietums, po pietų kol viską sutvarkau, ateina laikas važiuoti į parduotuvę produktų, po to vėl ruošimasis vakarui. Gerai, kad Karolina dirba kartu per pietus ir vakarais, nes kitaip tektų priimti kažką, o to, bent šiuo metu, labai nesinori. Greičiausiai dėl to, kad pats Piccolo tapo labai asmeniška vieta, šeimos dalimi. Net svečiai, kurie dažniau lankosi - kaip geri seni pažįstami, nors praėjo dar tik kelios savaitės. Ir jei kurią dieną neateina, jau rūpestis galvoje, kad gal kas negerai buvo, nors juk negali taip būti, kad kasdien vis pas mus ir pas mus. Bet su keliais taip ir yra, net juokauja kai ateina, kad priklausomybė nuo lazanijos atsirado.

Ir visa tai taip gerai nuteikia, kad net pamirštu nuolatinį nugaros skausmą, kuris ačiū Dievui, mažėja. Matyt bus atsiradęs dėl nuolatinio darbo stovint ir šiek tiek palinkus į priekį. Čia daugumos virėjų rūpestis, kuris neaplenkė ir manęs.

Bet kad ir kaip malonu ir įdomu važiuoti produktų, ieškoti geriausių, gaminti kaip tik gali skaniausiai, nėra geresnio laiko už tą, kurį gali skirti pokalbiui su svečiais. Tai visiškai nepakartojama. Vieniems pasakoji kaip gimė restoranėlis ir kaip gaminu, kiti padėkoja, kad pagaliau bus vieta, kurioje gali užbėgti puodeliui espresso ir trumpam „kaip laikaisi” prie baro ir vėl nukulniuoti su savo reikalais, treti pasakoja savo gyvenimiškas istorijas. Kartais pagalvoju, kad norėčiau ne gaminti, o būti salėje, bet paskui suprantu, kad būtent dėl maisto čia ir ateinama, ir vėl grįžtu į savo „tyrimų institutą”.

 Šiuo metu bandau sutarti su ponia lazanija, kad ji kas dien būtų tokia pat. Nes iki šiol, ji kiekvieną rytą, lipdama iš lovos, būna vis kitokios nuotaikos. Tai atsipalaidavusi ir išsilieja lėkštėje, tai susikausčiusi, lyg pirmą kartą būtų lėkštėje su per daug išdžiovinta šukuosena. Pastebėjau, kad šios dvi jos nuotaikos, būtinai pasikartoja kartą į savaitę, o likusiomis dienomis, būsena būna normali. Aš galėčiau su tuo susitaikyti, bet nežinau kodėl taip yra, o tai mane jau varo iš proto. Rodos darau viską lygiai taip pat, o tik iškepus paaiškėja jos nuotaika. Tai ne tragedija, bet klausimas numeris vienas. Kitas klausimas - desertas. Stengiamės jį padaryti tokį, koks turi būti iš tikrųjų. Originalus ne ta prasme, kad kažko į jį pridėsime savito, bet originalus tuo, kad bus toks, kokį Karolina valgė vienoje iš savo kelionių. Šiuo metu liko tik jo purumo ir vienos iš sudedamųjų dalių gavimo klausimai. Purumą manau išspręsime dar per kelis bandymus, o dėl trūkstamos dalies, jaučiu kad teks siųstis. Bet patikėkit, vien iš Karolinos pasakojimo koks jis turi būti - verta. Kita vertus, galbūt bus verta pasidaryti patiems, kaip kad padarėme su lazanijos lakštais. Svarbiausia, kad jis būtų geriausias koks tik gali būti.

Dar viena džiugi žinia, kad ponia lazanija pradėjo savo kelionę į svečių namus. Vakarėliams, gimtadieniams ir šiaip gražioms progoms. Apie šią idėją galvojau nuo pat pradžių, bet eilinį kartą vis delsiau su jos viešinimu. O vakar, vienas iš svečių sako: „Tadai, ar galėtum man penktadieniui iškepti visą formą lazanijos?” Taip mano stalčius ir atsidarė. Tai juk 12 porcijų! O pasirodo viskas labai paprasta - vaiko gimtadienis. Atvažiuos vakare paimti paruoštą lazaniją, kurią pats išsikeps. Reikės tik instrukciją pridėti, kad nepasimirštų kaip kepti.

Eilinį kartą mano idėja pati atėjo pas mane. Ir tuo labai džiaugiuosi, nes dabar jau esu tikras tuo, ką darau. Neveltui, matyt, sako, kad viskam savas laikas.

Rodyk draugams

251. Ypatingo įvykio dalyvis.

251. Ypatingo įvykio dalyvis.

Ar Jums teko kada patirti tą jausmą, kai, rodos, darai kažką nereikšmingo, net nežinai kodėl tai darai, o paskui tas veiksmas ar per jį gauta informacija labai praverčia? Dažniausiai net nepameni iš kur ir kaip, tai sužinojai, bet susidarius tam tikrai situacijai turi sprendimą ar paaiškinimą siųstą iš praeities. Taip man nutiko su, galima sakyti, visiškai nieko su restoranu neturinčia, Jeremy Clarkson knyga „Don‘t Stop Me Now”. Na, bendra su šiuo blogu nebent tai, kad joje dažnai minimas garsiojo „Ivy” restorano pavadinimas. Paėmiau ją paskaityti tik dėl autoriaus, net nežinodamas gerai apie ką ji. Ir skaityti ėmiausi pačiame darbų įkarštyje, atrodo visai nelaiku.

Ši knyga - automobilių aprašymų rinkinys. Atrodo nieko tokio svarbaus. Jokios dramos, jokios istorijos, pusė teksto, nors ir labai įdomaus, yra visiškai nesusiję su aprašomu automobiliu. Irta viena mintis man įstrigo labai giliai ir įtariu labai ilgam. O mintis tokia: kai įsėdi į automobilį ir jį vairuoji, turi pasijausti ypatingo įvykio dalyviu. Kai perskaičiau, ji man labai patiko, bet iki šiandien ji buvo tiesiog gera mintis. O šiandien, po pietų, mano galvoje užsidegė lemputė - juk ir svečias, būdamas restorane, turi pasijusti ypatingo įvykio dalyviu. Ir net nebūdamas pačiame restorane. Vien apie jį pagalvojęs.

Visa tai buvo daroma nuo pradžios, kai pradėjau rašyti šį blogą, ir jį skaitė tie, kuriems įdomi restoranų veikla. Ir dabar, kai restoranėlis jau gimė ir pamažu kuriasi, auga. Rašau, gaminu ir bendrauju, nes noriu, kad kiekvienas užėjęs pasijaustų šio ypatingo įvykio dalyviu. Ir tai turėsiu pasiekti ne fejerverkų šaudymu per kiekvieną vakarienę ar pietus, bet skaniu ir dailiai atrodančiu patiekalu, šiltu ir nuoširdžiu bendravimu, asmeniniu aptarnavimu, šeimininko dėmesiu. Kad kiekvieną kartą svečias jaustų, kad vyksta kažkas ypatingo, ir jis yra labai svarbi to dalis.

Kelios mintys iš mano užrašų šia tema:

Estetika lėkštėje. Patiekalo puošimas: žolelės,  aliejai, padažai. Svečiams suvalgius patiekalus, nunešti panaudotas lėkštes ir tada grįžti prie staliuko  aptarti jų valgytą maistą. Bendravimas, stovint kaip svarstyklei su dviejomis lėkštėmis, nesuteikia malonumo nei svečiui, nei man, be to, atrodau kaip idiotas, daugiau dėmesio kreipiantis į tai, kad neiškristų peilis iš lėkštės. 

Išeinančių svečių išlydėjimas. Iki pat durų. Net tada kai kyla gaisras virtuvėje. Gaisrą galima užgesinti, sudegusį patiekalą pagaminti iš naujo, o svečiui juk nepasakysi „oi palauk, užeik iš naujo ir vėl išeidinėk, kad galėčiau tinkamai išlydėti.

Uždaryti restoraną ir išeiti pasivaiksčioti, jei pažiūrėjęs į veidrodį matai pigiai žemę pardavusį žmogų. Svečiui gali būti įdomi šeimininko savijauta, bet jis čia ateina ne dėl to.

Rodyk draugams