BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

130 diena. Baldai ir kiti daiktai.

Padariau naują skiltį „daiktų sąrašas”, kurioje dėsiu visus reikalingus daiktus ir įrankius, kurie bus reikalingi veiklai. Tai ne tik baldai (dabar tik jie surašyti), bet ir visos smulkmenos, kurių tikrai prireiks. Tokie nereikšmingi dalykai kaip kad atidarytuvas, pašluostė ar kokia druskinė ar padažinė, kurie atrodo smulkmena pradžioje, bet jau per pirmąją vakarienę sukelia nemenką sumaištį, kurios, aišku, klientai dažniausiai ir nepastebi.

Sąrašą sudarysiu pagal gavimo būdo tvarką: pirkti, gauti dovanų ir asmeniniai daiktai.

Rodyk draugams

127 diena. Pagrindinis patiekalas – lasagna.

Visų pirma - lyrinis nukrypimas - aš vedžiau. Gal ir nevertėtų čia to rašyti, bet negaliu tylėti net šioje aplinkoje. Jausmas nerealus. Tačiau vakar suvokiau, kad per savaitę iki santuokos ir savaitę po, beveik nepajudinau nei piršto dėl Chuck‘o reikalų. Einamieji skambučiai, bet nieko konkretaus ir svarbaus. Jei taip toliau, galesiu atsidaryti dar vieną restoraną kur nors ant pievos. Sakau dar vieną, nes pirmą atidarau mano ir mano žmonos vestuvėms. Į pievą suvežėme viską ką turi normaliai veikiantis restoranas patalpoje. Baldai, įrankiai, virtuvė, šaldytuvas - viskas ko reikia svečių servisui. Vaizdas buvo nerealus. Gaila, kad dar neturiu nuotraukų, tačiau tik gavęs jomis pasidalinsiu. Na, ok, užteks (per daug neatsiprašau).

Galutinai ir vienbalsiai nutarta, kad pagrindiniu patiekalu turėtų tapti lasagna. Ir tą nulėmė keletas priežasčių. Matyt svarbiausia, kad ją išmokau pagaminti skaniai (draugų, kurie nemeluoja, teigimu). Tikiuosi, kad jie sakė tiesą, nes kitu atveju manęs lauktų didžiulė gėda pardavus pirmąją porciją. O likusias kokias 24 reikėtų išmesti į konteinerį. Svarbu ir tai, kad lasagna lengvai ir greitai gaminama. Aišku, pasiruošimas užtrunka iki dviejų valandų (ragu virimas), bet kai jau viskas paruošta, pakanka dvidešimties minučių ir patiekalas garuoja ant Jūsų stalo. Negana to, kai tik pašauni patiekalą į orkaitę, gali pusvalandžiui užsiimti kitais darbais ar tiesiog išgerti skanios kavos. Ir dar vienas dalykas, matyt ir lėmęs skanios lasagna pagaminimą yra tas, kad aš pats esu „makaroninis”.

Tagliatelle, spaghetti, farfalle su bet kuo. Net su vaisiais. Super. Steikas ar makaronai, klausimas, dažnai priverčiantis pasukti galvą užsisakinėjant.

Manasis pradinis receptas bus itin paprastas. Jį savo galvoje parsivežiau iš Italijos, Reggio nell Emilia miesto, kuriame gyvena fantastiška mūsų draugės ir italo šeima. Ačiū, Akvile, už šią pamoką.

O viskas daroma štai taip. Kol kas be tikslių kiekių, bet vėliau pridėsiu tikslią kalkuliacinę ir technologinę korteles.

Paimama keptuvė. Joje apkepinami svogūnai su morkomis. Sudedama mėsa. Apkepama iki mėsa praras raudoną atspalvį. Viskas supilama į puodą, sudedami lupti pomidorai (gali būti marinuoti), pomidorų pasta, prieskoniai ir viskas verdama apie dvi valandas nuolat pamaišant. Taip pagaminamas Ragù.

Gaminamas Béchamel padažas, verdami lakštai.

Viską pasiruošus, dedamas sluoksnis lakštų, Ragù, Mozzarella sūris, Béchamel padažas, Grana Padano sūris (pas mus dažniausiai randamas kaip Parmagiano). Ir taip kartojama iki kepimo formos viršaus. Pabaigoje viskas apibarstoma storu sluoksniu Parmigiano sūriu.

Ir skubos tvarka į orkaitę kokioms dvidešimt minučių ar pusvalandžiui.

Na va, nepraėjo nei trys valandos ir galima skanauti. Juk sakiau, kad labai paprasta.

O čia ateičiai, kai pirštai miklūs pasidarys. SPAUSTI

Visi mano sugalvoti ir surasti, Jūsų rekomenduoti receptai keliauja į naują skiltį MENIU.

Rodyk draugams

109 diena. Patiekalo gimimas.

Visada žinojau, kad tokia diena anksčiau ar vėliau ateis ir man teks sudaryti meniu. Esu prikaupęs nemažą receptų ir gaminimo būdų kolekciją, bet kai pagalvoju apie viso to chaoso sudėliojimą į kelias eilutes, truputį plaukai šiaušiasi. Prisipažinsiu, niekad to nedariau. Tvirtinau begalę meniu, kritikavau, sakiau pastabas ir pataisymus vieniems geriausių šefų, bet aš jau mačiau galutinį rezultatą, o ne pradžią. Aišku, galima būtų ir šį kartą pakviesti ką nors, bet noras padaryti pačiam kolkas nugali.

Pradžiai reikia suformuoti virtuvės kryptį. Tai gali būti paremta skoniu, patiekalų kilme, produktų, iš kurių gaminamas patiekalas asortimentu ar gaminimo būdu. Kad ir keli bus patiekalai, bet kryptis turi būti. Vien tik tam, kad klientas žinotų ko iš tos vietos tikėtis. Negana to, pastovaus meniu restoranėlyje  iš vis nebus. Kartais kyla minčių, kad o kodėl gi negalėtų būti ir steikas ir cepelinai, bet kai gerai pagalvoji, tai nusprendi, kad negalėtų ir tiek. Ir jokių papildomų paaiškinimų nereikia.

Šiuo metu mėtausi į dvi seniausias ir, mano nuomone, stipriausias virtuves - itališką ir prancūzišką. Pasakysiu atvirai, itališka man labiau prie „skonio”, o prancuziška labiau prie širdies. Bet pastaroji matyt dėl to, kad jos įvaizdis pasaulyje suformuotas geriau. Daugiau filmų, knygų ir specializuotų mokyklų. Aš to neginčiju. Bet karas, kuris tęsiasi jau kelis šimtus metų, persikėlė ir į mano vidų. Kolkas mūšius laimi Italija. Matysim kas laimės karą kai bus sudėlioti galutiniai štrichai.

Toliau reikia suformuoti meniu sistemą. Tiksliau sakant iš ko bus sudarytas meniu. Ar bus užkandėlės, ar bus sriuba, ar bus ir kiek karštųjų patiekalų ir desertų. Tada bus aišku apie kokį mastą eina kalba ir ar įmanoma turint ribotą erdvę ir ribotą įrangos pasirinkimą viską įgyvendinti. Dažniausiai pirminiai norai ir lūkesčiai būna daug didesni už galutinius. Aišku, kartais koją pakiša ne tik sienos ar įranga bet ir žmogiškasis faktorius.

Ne ką mažiau dėmesio reikia skirti ir produktų aortimentui. Kartais patiekalas būna aprašytas taip, kad jau skaitant jo technologinį aprašymą, seilė tysta žemiau kelių. Bet kai pažiūri kiek tie produktai kainuoja ir kokios jų gavimo galimybės, noras labai greit praeina. Visada rekomenduoju tokius patiekalus pasilaikyti svečių nustebinimui, pagaminant ribotą kiekį ir tiekiant ribotą laiką. Verta taip pasistengti ir pradžiuginti savo lankytoją. Bet jei tai taps kasdienybe, jokio malonumo nei svečiui, nei šefui nebebus. Produktų sezoniškumas vis labiau daro įtaką meniu kūrimui. Ir dažniausiai tai daroma tik dėl to, kad sezono metu produktas kainuoja pigiau. Tai garantuoja tiek mažą savikainą, tiek paprastą produkto gavimą.

Na, ir pagaliau svarbiausias dalykas, nuo kurio labiausiai priklauso meniu sudarymas ir palaikymas - tarpinė tarp peilio ir produkto. Esu girdėjęs milijonus pasiteisinimų, kad tai mėsa negera, tai įranga ne taip veikia, tai dar koks velnias sutrukdė, bet pasakysiu atvirai - netikiu nei vienu. Sutinku, jei aš paduosiu pačiam geriausiam virėjui pačią prasčiausią tarkim išpjova, jis tikrai nepadarys stebuklo. Bet, jei pačiam blogiausiam virėjui, panašiam į mane, paduočiau pačią geriausią mesos gabaliuką, jis į skaniausią steiką irgi nepavirs.

Todėl pradžioje, kol pats gaminsiu, meniu bus tik toks ką moku skaniai padaryti. Juokinga ir amoralu būtų mokytis klientų sąskaita. Nors neslėpsiu, pelninga. Tą dažnai pastebiu daugelyje, net ir labai gerų restoranų. Meniu sudarytas nepriekaištingai, bet pagaminti jo niekas virtuvėje nesugeba. Greičiausiai dėl to, kad meniu sudarinėjo atvykelis, neparuošęs personalo tolimesniam darbui arba personalas jau tiek pasikeitęs, kad niekas nebežino kaip ten viskas turėjo būti iš tikrųjų.

Asmeniškai šiandienai galiu galvą guldyti už lazaniją, užkandėles ir sriubas. Dėl kepsnių būna kaip kada. Tada, aišku, kaltinu dažniausiai mėsą. Salotos irgi neblogos, bet ar jos dar kam reikalingos irgi klausimas.

Pirminė meniu idėja buvo gaminti iš klientų pageidavimų ir labai tikiuosi, kad tai pavyks. Skambutis, užsakymas, kad tarkim šiandien norėčiau suvalgyti ir ar galėtum pagaminti tą ir aną ir viskas.  Bet tam, kad tai įvyktų, reikės nemažai paplušėti, kad įgaučiau pasitikėjimą. Ir pradėsim, atleiskit man draugai, nuo jūsų. Gaminsiu bandomuosius patiekalus vieną po kito, kol galų gale liks kokių 20, su kuriais nieko nenunuodysi ir suteiksi malonumą. O tada jau galima startuoti.

Rodyk draugams

102 diena. Indai

Atrodo toks paprastas dalykas. Lėkštė, taurė, šakutė, peilis, šaukštas ir šaukštelis. Dar keli rečiau naudojami įrankiai ir viskas. Bet ne viskas taip paprasta kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

Visų pirma  - tai pasirinkimo gausa. Anksčiau, tais „gerais laikais”, kai nieko niekur nebuvo galima gauti, pasirinkimas buvo labai paprastas, nes rinkdavaisi ne tu, o tau parinkdavo. Dabar gi viskas truputį kitaip. Atejus į parduotuvę negana to, kad ten yra minimum 20 skirtingų rūšių, tau dar pasiūlo ir katalogą ar dažniausiai net kelis, kuriuose dar keli šimtai lėkščių ir lėkštučių, peilių ir peiliukų. Kad ir kaip tai bebūtų žavu, mane tai vargina. Forma graži, bet spalva ne tokia, spalva ir forma graži, bet juostelė nepatinka. Greičiausiai todėl ir mano kojinių spalva dažniausiai būna tik juoda.

Antra - kaina. Gražūs indai dažniausiai kainuoja daug, bet tai dažniausiai būna pardavėjų paruoštas triukas, nes gerai paieškojus, pasirodo, kad ir pigesnių variantų turi, kurie kartais, net gražesni už brangiuosius. Net ir praktiškesni.

Trečia - patogumas. Ne tik iš jų valgant, bet ir serviruojant, sandėliuojant ir plaunant. Lėkštė gali būti be galo graži, bet jei ji netilps ant stalo ar reikės iš kito jos krašto morkytę gaudyti su prailgintuvu, nieko nebus. Arba jei ji netilps į lentyną ar indaplovę. O jei nestabiliai stovės, sudėjus keletą, vieną ant kitos?

 Ir dar dėl keleto dešimčių priežasčių as padariau sekančiai.

Išsirinkau klasikinius, baltus, be jokių raštų ir spalvų indus. Paprasto metalo, be raštų ir papildomų spalvų įrankius. Klasikines taures. Ir paaiškinsiu kodėl.

Balta - visada bus balta. Prie jos gali priderinti juodą (ikrą, kurios greičiausiai nebus), žalią (baziliką, kuris tikrai bus), raudoną (braškę, kuri greičiausiai irgi bus). Prie jos tinka viskas. Ir svarbiausia - baltoje spalvoje maistas atrodo gražiausiai. Kai kuriems prireikia išpuoštų, spalvotų indų, bet manau tik tam, kad galėtų paslėpti jose savo patiekalų spalvinius trūkumus.

Raštų nebuvimas - praktiškumo užtikrinimas. Jei (tikrai, neabejokit, indai dūžta) reikės papildymo ir, jei nebus lygiai tokių pat, galima bus paimti kažką panašaus forma, bet bent jau nereikės derinti raštelių. Tą taikiau tiek lėkštėms, tiek ir taurėms.

Patogumas. Dažniausiai, paprastas, be jokių išraitymų ir dekorų indas ar įrankis, yra pats patogiausias. Jį patogu laikyti rankose, jį lengva prižiūrėti, dažnai jo kaina būna žemesnė nei dekoruoto, todėl gali nesukti galvos dėl dūžių. Tas pats ir su įrankiais. Yra pagaminta begalė įrankių su įvairiausiomis formomis. Bet man juos liečiant ir įsivaizduojant kaip aš su jais valgau, kyla klausimas: ar tas dizaineris nors kartą bandė su jais pavalgyti? Nemanau.

Dar vienas svarbus, bet ne pagrindinis dalykas - galimybė tokius pat nusipirkti net ir po penkerių metų. Čia aš kalbu kaip maksimumą, bet tokio garanto reikia. Dažnas susigundo paprastoje parduotuvėje ar prekybos centre esančia pasiūla ar akcijomis, bet čia reikėtų mažumėlę sustoti ir paklausti savęs, o geriausia pardavėjo, kiek laiko prekė bus pardavime. Jei kelis menesius, ar net pusmetį, net nežiūrėkite į tą pusę, nes po metų, ne daugiau, visi indai bus skirtingi ir galima svečiams bus tiekti mišrainę.

Rodyk draugams