365 diena. Po metų.

Sveikiname, mūsų mielas dienorašti, su gimimo diena. Linkime, kad ir toliau mums padėtum dirbti, džiaugtis ir liūdėti, pasakoti apie mūsų nuotykius Piccolo istorijoje.

Ir taip, ir anaip pagalvojus, graži ta istorija. Lygiai prieš metus, pamenu, Karolina išėjo į darbą, o aš atsisėdau ant sofos, susikėliau kojas ant stalo, paėmiau savo pėcė ir parašiau pirmąjį įrašą į blogą. Žinojau, kad turiu tai padaryti per 24 valandas nuo idėjos gimimo. Žinojau, kad per tiek turiu padaryti pirmuosius žingsnius, kitaip nepradėsiu niekada. Dabar galvoju, kad blogo rašymas labai pagelbėjo restoranėlio atsiradimui, nes, pirma, tai tapo savikontrolės mechanizmu, antra, padarius pirmąjį įrašą, nebebuvo kur trauktis. O vieną dieną, pamenu, norėjosi. Tądien suvokiau, kad man juk reikės kasdien gaminti žmonėms. Ir ne vienam, ir ne penkiems, mažytėje virtuvėlėje. Buvau kaip reikiant sunerimęs.

Žinot, tiesą pasakius, šie metai buvo kaip filmas, filmas be scenarijaus. Tu niekad nežinai, koks svečias ateis, patiks jam pas mus ar ne, net nežinai ar gerai iškeps lazanija, nes kiekvieną kartą pergyveni, kad neperkeptų, nežinai iki kelių dirbsi ir grįši namo. Kur bepažiūrėtum - visur ekspromtu padaryti sprendimai ir darbai, tiksliai nežinant ar pavyks. Buvo tik be galo didelis noras ir tikėjimas. Pamenu, kaip su broliu darėme barą. Siaubas. Vienas su plaktuku rankose, kitas su pjūklu sulipdė kažką iš kažko. Paimi kokią plokštę ir galvoji, kur čia ją įmontavus. Negana to, dar ir medvaržčius reikėjo skaičiuoti, kad viskam užtektų.

Arba su kėdėmis. Suvežiau krūvą aplūžusių, visiškai nutrintų kėdžių be jokio aiškaus įsivaizdavimo kaip jos turi atrodyti. Aišku buvo tik viena, kad jos turi būti gražios, tvirtos ir patogios.

Meniu formavosi irgi be didelių planavimų. Linksmiausia buvo su tagliatelle. Kai atsirado makaronų mašinėlė, nusipirkau produktų ir pradėjau gaminti. Paragavau, o, skanu, pabandom. Ir taip visur.

Bet galų gale kažkas išėjo. Toks jausmas, kad viskas jau anksčiau, už mus buvo suplanuota, o mes tik padarėm.

Tik dar ne viską, nes kiti metai, įtariu, bus dar įdomesni nei praėjusieji. Tik jaučiu, kad ir vėl turėčiau parašyti „aš nežinau kaip bus, kas bus ir ar iš vis bus”, nes taip būtų teisingiausia, nes taip atsirado Piccolo.

Ačiū jums, pirmieji mūsų svečiai, palaikytojai, kritikai ir įkvėpėjai. Jūs visada būsite ypatingi ir pirmieji.

 

Patiko (22)

Rodyk draugams