Šiandien pagalvojau, kad Piccolo tikrai nerealiai mažas restoranėlis. Ir virtuvė, ir prekių sandėlys, ir baras, ir indų plovykla, ir šaltųjų bei karštųjų patiekalų cechai, ir net penki staliukai su net penkiolika kėdžių, sutalpinti juokinguose trisdešimt penkiuose kvadratiniuose metruose. Net vaikų kampelis, ir tas rado savo vietą. Ir kas keisčiausia, kad dar lieka vietos vaiksčiojimui. Patinka.

Kiekviename kampe vis kažkas vyksta. Kėdės, ant lentynų stovintys daiktai, virtuvės rakandai keliauja iš vietos į vietą, kol pagaliau randa savąją. Beje, kėdės pagaliau galutinai sutvarkytos. Nusprendžiau  praėjusį pirmadienį dirbti tik vakare, o dieną paskirti visų buitinių dalykų tvarkymui. Taip ir lemputės visos pradėjo šviesti, ir pakaba, pagaliau, patikimai prisukta prie sienos. Šiaip tai dėl pakabos truputį gaila. Kabėjo ji ant vienos vinies ir buvo pakrikštyta draugystės pakaba, nes reikėdavo kabinti rūbus taip, kad išlaikytų lygsvarą. Bet taip kaip dabar juk geriau ir patogiau.

O dabar jau kiek pasenusių, bet labai svarbių žinių iš praėjusių dviejų savaičių. Svarbiausia iš jų  - mūsų šeimos draugo Kuru Binish viešnagė. Visą savaitę, nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro dirbome kartu. Stengiausi kaip įmanoma daugiau pasisemti patirties tiek maisto gaminime, tiek ir virtuvės darbe. Praėjusiais metais panašiu metu „stažavausi” Italijoje, Olivo dei Laghi, o šiemet pati „stažuotė” atkeliavo pas mane. Keliauti ir dirbti skirtinguose restoranuose, su skirtingais šefais man pats įdomiausias įkvėpimo ir mokymosi būdas. Dar nežinau, kaip tai reikės suderinti, su Piccolo. Turbūt būtent taip - kviečiant šefus dirbti kartu čia, būtų puiku, jei pavyktų.  

Binish yra baigęs kulinarijos mokslus Indijoje ir dirbęs restoranuose Estijoje ir Lietuvoje, todėl jo patirtis man buvo labai svarbi ir įdomi. Jis pats itin domisi sveika, vegetariška mityba. Labiausiai mane sužavėjo jo žinios ir patirtis apie produktų derinimą, siekiant išlaikyti rūgščių ir šarmų pusiausvyrą, kokie produktai negali būti dedami į patiekalą kartu, kaip vieni produktai neutralizuoja kitus. Tai reikalinga, kad žmogus jaustųsi puikiai ne tik valgydamas, bet ir pavalgęs. Tai bus dar viena iš mano gilinimosi sričių. Gaila, kad ši viešnagė truko tik savaitę, bet tikiuosi, kad ateityje dar turėsiu progų padirbti  su šiuo šefu.

 

Kita naujiena, kad pagaliau ant stalo galima pamatyti ir salotas. Ilgai aš su jomis tempiau, nes maniau, kad žiemą šalta, salotos nebus populiarios. Dabar matau, kad visiškai be reikalo. Planuoju, kad vasarą, kai bus salotų sezonas, atsiras ir močiutės darže užaugintų salotų, o dabar lėkštėje lollo rosso, lollo biondo, ruccola ir vyšniniai pomidoriukai, pagardinti alyvuogių ir citrinų padažu.

Taip, duona. Su Kuru išbandėme kelis duonos receptus. Būtinai norime ją kepti Piccolo. Pažadas duotas.

Ir pabaigai. Aš daug galvodavau, kas svarbiausia yra restorane. Maistas? Taip, tai svarbiausia. Aptarnavimas? Be kalbų. Bet šiandien suvokiau, kad tai paprasta makaronų darymo mašinėlės rankenėlė. Šiandien suminkiau tešlą ir nuėjau daryti lakštų lazanijai. O mašinėlė stovi be rankenėlės. Apžiūrėjau indaplovę, lentynas, stalčius. Dingo. Jūs būtumėt matę mane visą pasimetusį, suvokusį, kad  esu visiškai priklausomas nuo metalinio pagaliuko. Jei ne rankenėlė, negaliu iškepti lazanijos! Bet viskas ok. Radau, besiilsinčią po šaldytuvu. Keista vieta, bet matyt jai to reikėjo.

Patiko (22)

Rodyk draugams