Visų pirma, ką norime pasakyti, tai didžiausią ačiū už viską. Ir už gražius žodžius, ir už malonius pašnekesius, ir už šypsenas. Už viską.

Ir jei atvirai, turiu tiek daug jums pasakyti, kad jau kelintą kartą ištrinu tekstą. Rodos, kad vis ne taip ir ne taip. O iš tikrųjų viskas taip paprasta. Taip, sužinojusių apie mus padaugėjo, bet juk Piccolo toks pats. Todėl papasakosiu kokia situacija šiai dienai.

Šias dvi savaites galima būtų skirti į du etapus. Veiksmas iki straipsnio vz.lt pasirodymo ir po. Iki jo, gyvenimas sukosi pamažu ir ramiai. Kas dieną ateidavo keliais svečiais daugiau, prisijungdavo keli nauji facebook puslapio gerbėjai, beveik visus juos pažinojome, nes jie prisijungdavo jau pas mus pabūvoję Trumpai tariant, mes tiksliai žinojome kas vyksta, kas ateina ir kada. O po publikacijos, situacija, kelioms dienoms praėjus, tapo visiškai kita. Apie patį interviu, jaudulį laukiant straipsnio būtinai parašysiu kitą kartą.

Blogo skaitytojų skaičius padvigubėjo, facebook puslapyje prisijungusių taip pat kasdien vis daugiau. O dar elektrononiai laiškai. Žodžiu, straipsnis apie restoranėlį, per vieną dieną mus perkėlė turbūt pusę metų į priekį. Ir tai iššaukė manyje du stiprius, nuolat besikeičiančius jausmus. Džiaugsmą ir jaudulį. Pirmasis atsiranda tuomet, kai žinai, kad tiek per pietus, tiek per vakarienę Piccolo bus pilnas žmonių, o antrasis atsiranda pagalvojus kaip reikės suspėti su visais pabendrauti. . O apie ateinančius ir negaunančius vietos man iš vis sunku kalbėti. Atsiprašome ir paprašome užsukti kitą dieną arba vėliau, duodame savo kontaktus, kad galėtų rezervuotis staliuką. A ccvpie tai norėčiau pašnekėti kiek daugiau.

Atvirai pasakius, tai buvo vienintelis būdas suvaldyti svečių srautą ir išlaikyti Piccolo tokį, koks jis turi būti. Turbūt jau turėjome prikaupę pakankamai patirties, kad suvoktume, jog ne aptarnautų žmonių skaičius, o kokybė yra tai, dėl ko atsirado Piccolo. O jei aš visą laiką gaminsiu ir neturėsiu minutėlės šnektelt su svečiu, prarasime tą savitumą, kuris visus čia traukia.   Rezervacijų sistema susidėliojo lengvai ir aiškiai, nes abu sutarėme, kad geriau vakarienės metu turėti 4-5 staliukus, ir kad svečiai galėtų skaniai pavakarieniauti, neskubinami pabendrauti, kad gautų visą jiems reikalingą dėmesį, nei turėti dvigubai daugiau svečių, kurie bus patenkinti ne 120, o 80 procentų, o tai reiškia, kad gali ir nebesugrįžti.

Todėl tik rezervacijos, o ne nevaldomas srautas buvo geriausias sprendimas, nes aš greičiausiai jau būčiau išsitiesęs kur virtuvėje, o Karolina kur nors salėje. Taip, nemalonu pasakyti, kad daugiau vietų nėra ir kad nebegalėsi daugiau pagaminti nei esi numatęs, bet tai buvo vienintelis kelias. Pamenu, vieną dieną, apie šeštą valandą vakaro restoranėlis dar buvo tuščias, ir pirmi svečiai turėjo ateiti apie septintą. Užėjo porelė jaunų žmonių ir turėjau pasakyti, kad atleiskit, bet laisvų vietų nebeturime. Atrodo keista. Nieko nėra, o vietų irgi nėra. Bet štai kame esmė. Elementoriškame nore aptarnauti gerai tuos, kas iš anksto užsirezervavo staliuką, parodyti jiems maksimalią pagarbą ir dėmesį. Jei prieš juos aš pasodinsiu dar kažką, yra tikimybė,  kad pritrūksių produktų. O blogiausia - kad galiu nespėti pasiruošti jų atėjimui, stalą jie ras nepadengtą ir pamanys, kad jų nelaukėme.

Todėl, po kelių rimtų diskusijų, nusprendėme, kad vakare dirbame daugiausia pagal rezervacijas. Jei yra laisvų vietų ir turiu pakankamai laiko ir produktų, su mielu noru priimsime daugiau svečių, bet yra ir tikimybė, kad net esant laisvų vietų, sakysiu, kad priimti šiandien nebegalėsime. Tik dėl to, kad galėtume gerai aptarnauti likusius. Todėl labai prašau, skambinkite. Dar liko tik vienas atviras klausimas, kiek laikyti rezervą, jei vėluojama. Bet iki šiol tai nesukėlė problemų.

Paskutinę metų  dieną žiūrėdamas į praėjusius metus esu laimingas. Daug padaryta ir dar daug prieš akis.

O pabaigai turiu jums situaciją iš restoranų gyvenimo. Į Piccolo ateina svečias ir užsako du kavos - sau ir savo draugui. Karolina klausia manęs, ar ji turėtų vieną kavą padaryti dabar, o kitą kai ateis kitas žmogus. Nee. Yra toks žaidimas, skirtas išmokyti kitus ateiti laiku. Ateinate, pavyzdžiui į susitikimą sutartą valandą. Užsakote vieną puodelį kavos sau, o kitą - savo kompanionui. Kiek jis vėluos, tokio šiltumo kavą ir gers.

Taigi, baigiantis šiems, nepakartojamiems metams, kitąmet linkime įgyvendinti visas savo svajones, net tas, apie kurias dar nesvajojote, niekada nenukabinti nosies net tada, kai viskas rodos prarasta, visuomet pasikliauti savo nuojauta ir svarbiausia, tikėti tuo ką darai, o darant viską daryti iš širdies ir su meile. O kad palinkėjimai pildytųsi, susitikimuose gerkite tik karštą kavą :)  

Patiko (11)

Rodyk draugams