251. Ypatingo įvykio dalyvis.

Ar Jums teko kada patirti tą jausmą, kai, rodos, darai kažką nereikšmingo, net nežinai kodėl tai darai, o paskui tas veiksmas ar per jį gauta informacija labai praverčia? Dažniausiai net nepameni iš kur ir kaip, tai sužinojai, bet susidarius tam tikrai situacijai turi sprendimą ar paaiškinimą siųstą iš praeities. Taip man nutiko su, galima sakyti, visiškai nieko su restoranu neturinčia, Jeremy Clarkson knyga „Don‘t Stop Me Now”. Na, bendra su šiuo blogu nebent tai, kad joje dažnai minimas garsiojo „Ivy” restorano pavadinimas. Paėmiau ją paskaityti tik dėl autoriaus, net nežinodamas gerai apie ką ji. Ir skaityti ėmiausi pačiame darbų įkarštyje, atrodo visai nelaiku.

Ši knyga - automobilių aprašymų rinkinys. Atrodo nieko tokio svarbaus. Jokios dramos, jokios istorijos, pusė teksto, nors ir labai įdomaus, yra visiškai nesusiję su aprašomu automobiliu. Irta viena mintis man įstrigo labai giliai ir įtariu labai ilgam. O mintis tokia: kai įsėdi į automobilį ir jį vairuoji, turi pasijausti ypatingo įvykio dalyviu. Kai perskaičiau, ji man labai patiko, bet iki šiandien ji buvo tiesiog gera mintis. O šiandien, po pietų, mano galvoje užsidegė lemputė - juk ir svečias, būdamas restorane, turi pasijusti ypatingo įvykio dalyviu. Ir net nebūdamas pačiame restorane. Vien apie jį pagalvojęs.

Visa tai buvo daroma nuo pradžios, kai pradėjau rašyti šį blogą, ir jį skaitė tie, kuriems įdomi restoranų veikla. Ir dabar, kai restoranėlis jau gimė ir pamažu kuriasi, auga. Rašau, gaminu ir bendrauju, nes noriu, kad kiekvienas užėjęs pasijaustų šio ypatingo įvykio dalyviu. Ir tai turėsiu pasiekti ne fejerverkų šaudymu per kiekvieną vakarienę ar pietus, bet skaniu ir dailiai atrodančiu patiekalu, šiltu ir nuoširdžiu bendravimu, asmeniniu aptarnavimu, šeimininko dėmesiu. Kad kiekvieną kartą svečias jaustų, kad vyksta kažkas ypatingo, ir jis yra labai svarbi to dalis.

Kelios mintys iš mano užrašų šia tema:

Estetika lėkštėje. Patiekalo puošimas: žolelės,  aliejai, padažai. Svečiams suvalgius patiekalus, nunešti panaudotas lėkštes ir tada grįžti prie staliuko  aptarti jų valgytą maistą. Bendravimas, stovint kaip svarstyklei su dviejomis lėkštėmis, nesuteikia malonumo nei svečiui, nei man, be to, atrodau kaip idiotas, daugiau dėmesio kreipiantis į tai, kad neiškristų peilis iš lėkštės. 

Išeinančių svečių išlydėjimas. Iki pat durų. Net tada kai kyla gaisras virtuvėje. Gaisrą galima užgesinti, sudegusį patiekalą pagaminti iš naujo, o svečiui juk nepasakysi „oi palauk, užeik iš naujo ir vėl išeidinėk, kad galėčiau tinkamai išlydėti.

Uždaryti restoraną ir išeiti pasivaiksčioti, jei pažiūrėjęs į veidrodį matai pigiai žemę pardavusį žmogų. Svečiui gali būti įdomi šeimininko savijauta, bet jis čia ateina ne dėl to.

Patiko (15)

Rodyk draugams