Tęsiu pažadą ir …

Nuo pat pradžių norėjau, kad pagrindiniai restoranėlio patiekalai būtų gaminami ne iš pirktų, o iš šviežių, naminių makaronų. Piccolo Canopi naminiai makaronai. Ir štai ji atkeliavo, tiesiai iš Vokietijos, tiesiai į mūsų virtuvę – didžioji pagalbininkė, makaronų darymo mašinėlė.

Aš visada žavėjausi virėjų daromais rankų darbo makaronais. Kelis kartus dariau juos ir pats, pasitelkęs į pagalbą kočėlą (greičiausiai čia ne itin lietuviškas pavadinimas), bet niekad nedariau su makaronų darymo mašinėle. Nerealu.

Pirmasis bandymas vyko namuose. Su Karolina, pasiraitę rankoves, kibome i darbą. Ji, kaip tikra asė, subėrė miltus tiesiai ant stalo ir į vidurį įmušė kiaušinį ir išminkė tešlą.

Pradžioje žiūrėjau į šį pasirodymą su šypsenėle, bet paskui teko pripažinti žmonos pranašumą. Aš moku sumaišyti tešlą tik indelyje, kitaip virtuvė tampa panaši į kovos lauką. O jai viskas pavyko be priekaištų. Gal tik tai, kad tešla gavosi kietoka, bet paskui tai išėjo į naudą, nes iš tokios tešlos galėjome pagaminti itin plonus makaronus.

Pirmas tešlos įdėjimas į mašinėlę sukėlė juoką, nes išlindo visai ne tokia masė kokią buvau matęs anksčiau. Tačiau kartojant veiksmą ir ploninant tešlos storį, viskas pradėjo gerėti. Galų gale pagerėjo tiek, kad šypsenos nuo mūsų veidų jau niekas nebegalėjo nuimti. Nors jau nebuvo reikalo, bet vis tiek dar kelis kartus pakartojau veiksmą. Sulenki, įdedi tarp volelių ir suki rankenėlę. Netoli iki vaikų darželio.

Atėjo laikas perkelti tešlą į „antrą lygį“, kuriame iš vientisos masės gaunami makaronai. Kaip ten viskas pasidaro aš tiksliai nežinau, bet reikalas susijęs su dviejais voleliais, tarp kurių pakliūna tešla. Kaip supratau, jie ir supjausto tešlą į norimos rūšies makaronus. Tiesa, jų tik dvi – tagliatelle ir tagliolini. Jei šių pasirodys per mažai, galima ir peiliu supjaustyti norimo platumo. Na,o storumas jau pagal skonį.

Pirmas virimas buvo iš pačių ploniausių ir siauriausių tagliolini. Pervirėme. Nespėjus įdėti į vandenį reikėjo iš kart traukti lauk, o aš, didysis šviežių makaronų žinovas, nusprendžiau, kad dar kelias minutes reikia pavirti. Košytė buvo visai nebloga.

Sekantys buvo tagliatelle, pakankamai ploni, bet sugebėjau nepervirti, todėl pavyko puikiai. Priedui vištienos ir daržovių padažas ir gardi vakarienė paruošta.

Paskaičiavau, kad, jei ranka įgudusi, pasigaminti ir išvirti šviežius makaronus užima tiek pat laiko, kaip kad virti džiovintus. Nuo šiol, jaučiu, ne greit užsuksiu į makaronų skyrių, nes skirtumas nerealus.

Bet visų svarbiausia – lazanijos lakštai. Šimtai tukstančių milijonų begalybių metrų lazanijos lakštų, iš kurių bus galima kepti milijardus begalybių jau pasiilgtų lazanijų.

Nuoširdžiai Jūsų,

ponas Makaronas

Patiko (12)

Rodyk draugams